Aštriosios Kirsnos dvaras, apsuptas parko, pastatytas banguoto reljefo vietovėje. Dvaro sodyba ir šiandien yra viena didžiausių Dzūkijoje – ją sudaro 19 pastatų ir nuolatos prižiūrimas istorinis dvaro parkas, kviečiantis pasigrožėti kerinčiais gamtos vaizdais. Pastatų architektūroje atsispindi klasicizmo, romantizmo ir kitų istorinių laikotarpių stilistiniai bruožai.
Nuo 2001-ųjų dvaro sodyba rūpinasi nauji savininkai, ėmęsi atstatyti pastatus, atkurti parką. Dvare auginami žirgai su galimybe lankytojams pajodinėti rezervavus iš anksto Aštriosios Kirsnos Dvaro Facebook puslapyje arba telefonu. Dvare taip pat organizuojamos įvairaus pobūdžio šventės, edukacinės programos, fotosesijos, vykdoma kita veikla.
Istorija
Kirsna – jotvingių kilmės vardas, reiškiantis juodą upę. Aštrioji Kirsna (Ostrow), tiksliau – Aštros raistas prie Kirsnos upelio dokumentuose minima XVI amžiuje, 1536 m., kai karaliaus Žygimanto III (1520–1572) valda duota valdyti dvariškiui Bogdanui Bielkai, iš kurio 1547 m. dvaras perėjo dvarų laikytojui Benešui Mlinskiui, paskirtas jam Bonos Sforzos (1494–1557). 1592 m. dvaras dovanotas Kijevo kaštelionui ir Liubeco seniūnui Povilui Sapiegai (1546–1580), laikomam Aštriosios Kirsnos dvaro įkūrėju, kuris dėl lėšų trūkumo dvarą pardavė Romanui Praževskiui. Šio teisę į žemes privilegija patvirtino karalius Zigmantas III (1566–1632). Praževskiui mirus, Aukštosios Kirsnos dvaras perėjo Kazimierui Lukoševičiui, vėliau – jo seseriai Onai Lukoševičiūtei-Bankauskienei. 1679 m. Bankauskai dvarą pardavė Matui Jonui Zakševskiui.
1755 m. atiteko Včicesiūnų seniūnui ir Kauno pavieto teismo paseniūniui Juozapui Tadui Karengai. Šio nurodymu buvo sudarytas dvaro inventorius, kuriame rašoma, kad dvare yra dviejų aukštų mediniai griūvantys rūmai, 2 aukštų mūrinė sūrinė, arklidės, daržinė, kluonas, bravoras ir malūnas. Taip pat dvarui priklausančios trys smuklės. 1777 m. dvaro inventoriuje aprašomi vieno aukšto mūriniai rūmai, kurie, deja, sudegė 1787 m. kilusio gaisro metu. Minimi masyvūs ūkiniai pastatai, tvenkinių sistema, tvora ir dekoratyviniai vartai. Po J. T. Karengos mirties dvarą pasidalijo keturi jo sūnūs. Aštriąją Kirsną valdant maršalkai Hektorui Karengai dvaro rūmai buvo perstatyti į dviaukščius mūrinius.
1850 m. dvaras tapo Gavronskių giminės nuosavybe. Tuo metu dvare veikė plytinė, spirito gamykla, kalkinė, malūnas, lentpjūvė. Aštriosios Kirsnos dvaras turėjo 9160 margų žemės, buvo įkurti penki palivarkai. 1910 m. dvaro savininku tapo Krinskis, o 1912 m. – Balinskiai. Vykdant 1922 m. žemės reformą, dvaras buvo išparceliuotas, savininkui palikta 150 ha žemės. 1927 m. agronomo P. Kriaučiūno (vedusio Balinskio dukterį) įsigytame Aštriosios Kirsnos dvare buvo įsteigta žemesnioji žemės ūkio mokykla. Mokykloje mokėsi 52 mokiniai, buvo 22 mokinių namų ruošos skyrius, o dvaro šeimininkai gyveno II-ame rūmų aukšte.
1940 m. sovietinė valdžia nacionalizavo dvarą, o 1945 m. dvaro rūmuose įsikūrė Aštriosios Kirsnos tarybinio ūkio administracija, apylinkės taryba, biblioteka, buvo įrengti butai. 1992 m. dvaras grąžintas paveldėtojams, o 2001 m. parduotas ir išlieka privatus.
Tarp kitų Lietuvos XIX a. II-os pusės dvarų sodybų Aštriosios Kirsnos ansamblis išsiskiria itin originalia reprezentacinės ir ūkinės gamybinės dalių kompozicija (uždarų kiemų charakterio) su buvusia maksimaliai išvystyta vandens telkinių sistema bei gausybe parko elementų – apžvalgos kalvelių gausa parke. 1997 m. Aštriosios Kirsnos dvaras įrašytas į Kultūros vertybių registrą.