Dar XIX amžiuje miestų raidą pakeisdavo dažnai kylantys gaisrai. Be gyvenamosios vietos likdavo dešimtys, o kartais ir šimtai šeimų. Gaisrai niokojo ir Marijampolės miestą. Po 1894 m. gegužės 26 d. kilusio gaisro buvo nuniokotas miesto centras ir tuometinė Policijos, dabar P. Butlerienės gatvė, todėl atstatant miestą atsirado erdvė, kurioje iškilo nauja Sinagoga. 1899 m. miesto architektas Valerij Rybarski parengė maldos namų projektą ir tikėtina, kad po metų Marijampolę papuošė gražus statinys.
Sinagoga buvo mūrinė, tinkuota, dvišlaičiu stogu, nevientiso tūrio, su gausiais puošybos elementais. Tarp jų – iškilios tinko rozetės, arkinių nišelių eilė pagrindiniame fasade, taip pat frontono nišoje įkomponuotas simbolinis Toros motyvas. Sovietų valdžia čia buvo įkūrusi paruošų sandėlį bei daržovių parduotuvę. 1985 m. pastatas rekonstruotas ir jame įkurti inžinierių namai, o po dešimtmečio čia pradėjo veikti Marijampolės apskrities švietimo centras, kuriam 2013 m. suteiktas Meilės Lukšienės vardas. Čia atidaryta Beatričės Kleizaitės-Vasaris meno galerija.
Pasakojama graži legenda, kad švenčiant Purimą (Pavasario šventę) marijampoliečių žydų bendruomenė rinkdavo maistą vargšams. Visi prisidėdavo kiek galėdavo, tik vienas turtingas žydas atsisakydavo aukoti skurstantiems. Tada aukų rinkimo komitetas, pasitaręs su rabinu, nusprendė per Purimo šventę prie turtuolio durų pastatyti suaukoto maisto pintinę ir nepaimti jos tol, kol minėtas turtingas žmogus, nepaaukos vargšams didelės pinigų sumos. Nuo tada šis marijampolietis niekada nebeužmiršdavo skurdžiau gyvenančių kraštiečių.
Marijampolės TIC nuotrauka.