Iki 1863-ųjų Dengtilčio malūnas priklausė Pašiaušės dvarininkui Vincentui Vitkevičiui. Už dalyvavimą sukilime jis buvo ištremtas į Sibirą. Caro valdžia Pašiaušės dvarą konfiskavo ir padovanojo generolui Bukshevdenui. Naujų dvaro savininkų žmonės nemėgo, vadino šikgrafiais. Atėjūnams Bukshevdenams sunkiai sekėsi ūkininkauti, todėl XIX–to amžiaus pabaigoje jie dvarą pardavė. Ūkį nupirkęs latvis Insterburgas ėmėsi pertvarkos, perstatė ir malūną. Po nacionalizacijos (1940 m.) Dengtilčio malūnas buvo perduotas Šiaulių pramonės kombinatui, vėliau atiteko kolūkiui. Šiandien jis vėl yra privatus, pamažu tvarkomas ir rekonstruojamas.
Dar prieš šimtmetį malūnai buvo nepakeičiami žmogaus pagalbininkai. Šiandien jie tebėra egzotiška kraštovaizdžio dalis ir neįkainojamas techninis paveldas. Kai kurie virto muziejais, kiti neprižiūrimi nyksta, treti atgyja antram gyvenimui ir priima romantikos pasiilgusius poilsiautojus.
Šiaurės Lietuvos lygumose buvo statomi vėjo malūnai, o ten, kur tekėjo sraunios upės ir upeliai, iškilo vandens malūnai. Dauguma jų maldavo grūdus, bet kai kure buvo pritaikyti ir medienai pjauti.
Pirmieji vandens malūnai Lietuvoje atsirado XIV–ame amžiuje. Grūdų malimas buvo neblogas verslas, todėl ne vieną šimtmetį malūnai buvo dvarų ir miestų privilegija. Tik po baudžiavos panaikinimo (1861 m.) jie paplito valstiečių ūkiuose. XX–ame amžiuje nei vėjo, nei vandens malūnų niekas nebestatė, nes malimo verslą ėmė „sukti“ elektra. 1932 m. Šiaulių apskrityje buvo 334 malūnai: 232 vėjo, 41 motorinis, 36 vandens ir 25 garo.
Lietuvoje vandens malūnai dažniausiai buvo mediniai, juose beveik visuomet būdavo ir malūnininko gyvenamosios patalpos. Vandens malūną suko vanduo, tekėdamas po vandens ratu (apatinio veikimo) ar bėgdamas ant rato (viršutinio veikimo) arba į rato šoną (vidurinio veikimo). XX–to amžiaus pradžioje malūnų ratus kai kur pakeitė turbinos.
Dubysos aukštupyje vandens malūnai pradėti statyti po 1831-ųjų sukilimo, žlugus Ventos-Dubysos perkaso statybai. XIX–to amžiaus pabaigoje upės energiją šiose apylinkėse naudojo Dengtilčio, Mirskiškės, Bernotų ir Burkšių malūnai, Bubių lentpjūvė.