Diktariškių dvarą kelis šimtmečius valdė Šemetos. Išlikę dvaro rūmai priskiriami Pranciškaus sūnui Tadeušui Šemetai (1774-1835), kuris kartu su Anele Koščicaite-Šemetiene (1776-1829 m.) susilaukė šešių sūnų. 1820 m. Tadeušas buvo paskirtas Šiaulių pavieto bajorų maršalka. Dvaro rūmai tapo kultūros centru.
Vyriausias sūnus Pranciškus Šemeta buvo aktyvus 1831 m. sukilimo dalyvis ir vienas iš organizatorių. Gimęs 1802 m. gegužės 8 d. Diktariškio dvare (mirė 1882 m. Drezdene) mokėsi Raseiniuose, paskui studijavo Vilniaus universitete, priklausė Filaretų draugijai. Sukilimui pralaimėjus dvaras turėjo būti konfiskuotas (kaip priklausęs Pranciškui), tačiau liko Šemetoms. Mirus Tadeušui, o sūnui Pranciškui emigravus į Prancūziją, dvarą valdė kitas sūnus Juozapas Šemeta (gimęs 1814 m.), paskutinis Šiaulių pavieto bajorų maršalka (1858-1864 m.). Naujasis savininkas pavyzdingai tvarkė ūkį, išplėtė parką. Šiaulėnų kapinėse 1850 m. pastatė garsiąją Šemetų koplyčią–mauzoliejų.
Po 1863 m. sukilimo Juozapas buvo ištremtas į Ufą, o dvaras konfiskuotas. Nors vėliau Šemeta sugrįžo į Rygą, tačiau dvaro nebeatgavo. Po 1865 m. dvaro šeimininkai dažnai keitėsi, fiksuojama, kad apie 1881 m. dvaras priklausė Neiroudui, o prieš Antrąjį pasaulinį karą – Šiaulių savivaldybei.