Gintaro įlanka vadinama nedidelė, idiliška marių įlankėlė šiaurinėje Juodkrantės dalyje, menanti gintaro gavybos laikus, kai Juodkrantė buvo praminta Kalifornija. 1855 metais prie Juodkrantės begilinant laivybai Kuršių marių dugną, darbininkai dumble aptiko gintaro. Šiuo atradimu netrukus susidomėjo įvairūs verslininkai. Pirmasis organizuotai kasti purvą iš marių dugno gintaro paieškoms ėmėsi buvęs malūnininkas, laivų savininkas, vėliau Klaipėdos smuklininkas Vilhelmas Stantynas. Prie jo prisijungus pirkliams iš Dancigo, sudaroma gintaro kasimo iš marių dugno bendrovė „V. Stantien and M. Becker“. Jai į pagalbą atėjo valdžia, gilinusi laivų plaukiojimo vagą tarp Klaipėdos ir Kranto ir norėjusi iš gintaro paieškos darbų turėti naudos sau.
Pramogos
Gintaro įlankoje organizuojami tradiciniai Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos sumanyti renginiai, vykstantys per Jonines ir Rudens lygiadienį. Nendrinių ugnies skulptūrų liepsnos atgaivina senąsias baltų tradicijas. Prasidėjusios nuo pavienių deginimų per Jonines bei Rudens lygiadienį, šios akcijos išaugo iki tarptautinių simpoziumų. Tarptautinio baltų skulptorių simpoziumo metu sukurtos nendrinės skulptūros virsta ugnies skulptūromis ant vandens. Gintaro įlankoje puiki užuovėja, nėra stiprios srovės, taigi skulptūras lengva pastatyti, o atviri vartai į Kuršių marias suteikia vaizdingų reginių. Kasmet sukuriamos naujos nendrinės skulptūros bei kulminacinis renginys prie įlankos pritraukia vis daugiau svečių. Analogo Lietuvoje neturinti nendrinių skulptūrų ekspozicija įtaisoma ant vandens, po atviru dangumi.