Ginučių piliakalnis stūkso Aukštaitijos nacionaliniame parke, vakariniame Ignalinos rajono pakraštyje, tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų. Nors dabar jis apaugęs mišku, iš karto matyti, kad tai – vienas didingiausių ir įspūdingiausių piliakalnių Lietuvoje. Iš tiesų tai net ne vienas, o dviejų piliakalnių kompleksas, perskirtas nedidelės lomos.
Aukšti, statūs šlaitai ir pakankamai plati aikštelė byloja, kad čia kažkada buvo svarbi ir priešams sunkiai įveikiama pilis. O be viso to akivaizdu, kad jos įkūrėjams ir valdovams buvo nesvetimas ir tam tikras meniškas polėkis, nes nuo kalno atsiveria pribloškiantis aplink tyvuliuojančių ežerų vaizdas.
Prezidentas A. Smetona šią vietovę buvo taip pamėgęs, kad jo šešiasdešimtmečio proga čia net buvo pasodintas ąžuolas. O vėliau pasienio policininkai (tuo metu netoli ėjo demarkacijos linija su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu) greta pastatė ir paminklinį akmenį.
Sovietų okupacijos metu ąžuolas buvo nukirstas, o akmuo nuridentas į Linkmeno ežerą. Prasidėjus atgimimui, 1989 m. Vilniaus žygeivių klubo nariai ežere surado akmenį ir vėl užritino jį ant piliakalnio. Vėliau ant netoliese esančio Ladakalnio buvo simboliškai atsodintas ir ąžuoliukas.