Girgždūtės piliakalnis – IX–XVI a. archeologijos paminklas. Vienas gražiausių ir aukščiausių piliakalnių visoje Lietuvoje, virš jūros lygio iškilęs 226,8 m. Piliakalnį sudaro du kalvagūbriai. Spėjama, kad ant vieno kalvagūbrio senovėje pagonys atlikdavo religines apeigas, o ant kito buvo pilis. Pirmąjį kalvagūbrį, esantį rytinėje pusėje, supa pakopos. Ant kito kalvagūbrio (jis vakaruose), 200 m aukštyje, anksčiau buvo ovalo formos mažas ežerėlis. Manoma, kad senovėje čia būta šventvietės. 4 km į rytus nuo Girgždūtės kalno yra Spasčių kalnas. Manoma, kad tai buvo priešakinė Girgždūtės tvirtovė. Kryžiuočiai šią tvirtovę puolė 1315 m. Pasak senųjų vietos gyventojų, šiuos kalnus po žeme jungė tuneliai, kuriuos žinojo tik šių pilių gynėjai. Kalnas gavęs jį gynusio ir čia pat palaidoto karvedžio Girgždo vardą. Kitas padavimas sako, kad anksčiau žinią apie artėjantį priešą greta esančių pilių gynėjams žemaičiai perduodavo naktimis degindami laužus, o dienomis dūdas pūsdami. Girgždūtės kalno vardas kilęs nuo žodžio junginio „girdžiu dūdas“.
