Girionių parkas – valstybės saugomas parkas, esantis į pietryčius nuo Kauno, ties Kauno miesto ir rajono riba, Girionyse. Parkas veši Nemuno slėnio kairiajame krante, bei vaizdingoje, dambų ir slėnių išraižytoje viršutinėje terasoje, buvusių Raguolių ir Pakalniškių kaimų žemėse. Parkas driekiasi marių pakrante, kur rytų pusėje ribojasi su Miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos teritorija, iki Laumėnų gatvės, Raguolių miško, vakarinėje – su Vaišvydava, kur apima Pakalniškių piliakalnį ir už jo į miesto pusę, kurioje yra tik nedidelė dalis – apie 0,5 ha šio parko, o visas parkas siekia 104,45 ha.
Apie parką
Girionių parkas yra didžiausias pokario metais įveistas ir vienas jauniausių parkų Lietuvoje. Jo 104,4 ha plotas (o kartu su Raguolių pušynu, kuris tvarkomas kaip parkas, beveik 250 ha) sąlyginai skirstomas į dvi dalis: miško parką, kuriame vyrauja savaiminių rūšių medžiai ir krūmai, bei dendrologinį parką, kuriame auga daugiau kaip 250 rūšių bei formų medžiai ir krūmai. Dėl ypatingo reljefo ir dėl to, kad netoli yra Kauno marios, parkas įgauna išskirtinę estetinę vertę, todėl jame yra puikios sąlygos tiek rekreacinei, tiek pažintinei ir visuomenės ekologinio ugdymo veiklai.
Įrengtas Girionių parko mokomasis-pažintinis takas, vedantis geologų įvertinto Girionių erozinio kalvyno nuokalnėmis ir įkalnėmis. Priešingoje kelio pusėje įsikūręs Dubravos arboretumas. Parko teritorijoje yra Pakalniškių piliakalnis, taip pat Pirmojo pasaulinio karo liekana – Vaišvydavos blindažas. Kalvų ir kalvelių viršutinėse dalyse dar išlikę Antrojo pasaulinio karo metais iškastų apkasų duobės.
Istorija
1958 m. buvo nutarta įveisti apsauginius Kauno hidroelektrinės vandens saugyklos želdinius. Jų projektą ruošęs Miškų institutas pasiūlė teritorijoje tarp kuriamos miškininkų gyvenvietės (Girionių) ir vandens saugyklos įkurti parką. 1960 m. architektas Antanas Tauras parengė peizažinio stiliaus parko projektą. Parkas pradėtas kurti būsimų Kauno marių kairiajame krante tarp Raguolių pušyno ir Pakalniškių piliakalnio, žemės ūkiui naudotoje teritorijoje, iškeliant 3 sodybas. Jau 1960 m. pasodinti ir pirmieji parko medžiai. Vėliau parko projektas buvo šiek tiek koreguojamas. Nors, įveisiant medžių masyvus bei grupes ir įrengiant takus, stengtasi prisilaikyti pagrindinių parko suplanavimo principų, tačiau dėl įvairių priežasčių – gyvenvietės plėtimo, parko dalies nusausinimo ir tvenkinių įrengimo, didesnių negu projektuota masyvų pasodinimo centrinėje dalyje – nuo projekto kiek nukrypta.
Parke pastatytos kelios medžio skulptūros, 1981 m. iškasti tvenkiniai, daugelis takų nužvyruoti. Buvo tvarkomas ir į šiaurės rytus nuo parko esantis Raguolių miškas bei Kauno marių apsauginiai želdiniai Žaisos slėnio zonoje. Ši teritorija palaipsniui paversta miško parku – sudėtine Girionių parko dalimi.
Parke pasodinta medžių atmintinų įvykių proga ir žymių miškininkų atminimui pagerbti. Pirmasis paminklinis ąžuolas pasodintas 1960 m. rudenį, pažymint Miškų instituto dešimtmetį. Vėliau netoli centrinių rūmų pasodinti nusipelniusių miškininkų Leonardo Šerno, Antano Kvedaro, Jono Kuprionio, Marijono Daujoto, Benedikto Labanausko atminimui skirti medžiai. Nuo 1963 m. šalia tako, vedančio nuo gyvenvietės į marių pakrantę, kiekvienos Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos laidos absolventai pasodindavo po ąžuoliuką.