Januliškio Šv. Tado Judo ir Simono koplyčia – veikianti koplyčia Januliškyje, Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone. Koplyčia įsikūrusi Labanoro girioje. Koplyčios pastatas statytas apie 1857 m. kaip Januliškio dvaro sodybos sandėlis. Apie 1930 m. vietos gyventojų rūpesčiu pertvarkytas į bažnytėlę (koplyčią).
Koplyčia priklauso Švenčionėlių parapijai. Šv. Mišios aukojamos vieną kartą per mėnesį ir per šventes. Šalia įsikūrusios senosios kaimo kapinės.
Januliškyje norėta turėti bažnyčią, nes iki artimiausios nusigauti buvo palyginti toli – Labanore arba Švenčionėliuose. Išlikusi pastato viduje iškalta data „1857“. Pradžioje jame buvo įkurtas sandėlis maisto atsargoms kaupti. Po I pasaulinio karo Januliškio (Kampuočio) dvarininko paliepimu ūkvedys G. Menčinskas pasikvietė inžinierių K. Blakauską, kad jis padėtų minėtame sandėlyje įrengti bažnyčią. Dirbo ir tvarkė parapijiečiai savo jėgomis, kol pastate buvo viskas, ko reikia bažnyčiai. Joje buvo didelis, apie 2,5 m aukščio ir 1,3 m pločio šv. Tadeušo paveikslas. Jis buvo įrėmintas bizantiško stiliaus metaliniuose rėmuose. Dešinėje buvo nedidelė zakristija, kairėje – klauptai.
Pamaldos bažnyčioje vykdavo kas antrą sekmadienį, visuomet 12 val. Aptarnaudavo Švenčionėlių kunigai. Pamaldos lenkų okupacijos metais vykdavo lenkų kalba. Daugiausiai žmonių susirinkdavo į šv. Tado atlaidus. Pamaldų metu giedodavo choras, pritariant fisharmonijai. Šalia bažnyčios buvo ir mokykla.
Lietuvai atgavus dalį Vilniaus krašto, pasikeitė ir pamaldų tvarka, jos vyko tik lietuviškai. 1945 m. pamaldos nutrūko. 1950 m. susikūrus kolūkiui, sovietų valdžios įsakymu nutarta bažnytėlę paversti grūdų sandėliu. Vėliau čia įrengtas ir grūdų malūnas, veikęs iki pat Nepriklausomybės atgavimo laikų.
1997 m. Švenčionėlių parapijos klebono, dekano Kazimiero Gailiaus dėka Januliškio bažnytėlę buvo pradėta restauruoti. Atlikti dideli darbai, nes beveik viską teko keisti.