Jaronio duobė staiga atsivėrė 1957 m. kovo mėn. Pirmosiomis dienomis po įgriuvimo smegduobė buvo apie 10 – 12 m skersmens, didesnio kaip 14 m gylio savotiškas šulinys su beveik stačiomis rudo riedulingo priemolio sienomis, nusileidusiomis iki 8 – 9 m gylio, o žemiau matėsi 10 – 15 m skersmens ir apie 3 m aukščio ovališkas „rentinys“ iš suskeldėjųsių ir aptrupėjųsių viršutinių devoninių gipso, selenito bei dolomito sluoksnių. Jaronio duobė priminė didžiulį molio katilą su apskritu gipso piltuvu dugne. Ilgainiui, byrant statiems priemolingiems kraštams, naujoji smegduobė viršutinėje dalyje plėtėsi, mažėjo jos gylis. Praėjus vos keletui metų, nuo subyrėjusio grunto užsikimšo apačioje esantys požeminiai kanalai, ėmė kauptis paviršinis kritulių vanduo, ir įgriuva tapo ežeriuku. Pradiniame etape telkinyje vandens gylis buvo iki 10 m. Būta pora atvejų, kai iš šios smegduobės visas susitelkęs vanduo buvo išbėgęs per dugne atsinaujinusias kiaurymes, kurias po kiek laiko vėl sandariai užkimšo nuo stačių šlaitų suvirtęs molingas gruntas.
