Karmazinų pilkapynas – didžiausias Vilniaus apylinkėse. Daugiau kaip 10 ha plote čia išliko apie 140 pilkapių, kuriuose mūsų protėviai buvo laidojami V-VIII a. Po archeologinių tyrimų čia atkurti trys pilkapiai – vieninteliai Lietuvoje. Pro juos vingiuoja pažintinis pėsčiųjų takas, kuriuo galima pasivaikščioti miškingu slėniu tekančios Neries pakrante.
Ką byloja šis V-VIII a. pilkapynas? Tautų kraustymosi Europoje pabaigoje, maždaug nuo V a. dabartinės Lietuvos teritorijoje pradeda keistis laidojimo papročiai. Šiuo laikotarpiu lietuvių gentis kažkokių išorės įvykių įtakota, pradeda išsiskirti iš bendro baltų genčių masyvo. Šis išsiskyrimas yra lydimas mirusiųjų deginimo ritualo atsiradimu. Į rytus nuo Nemuno vidurupio (į šį arealą patenka parko teritorija) iki II tūkstantmečio pradžios įsigali palaikų deginimo paprotys.
Palei Nerį pasipila ištisiniai pilkapynų masyvai, orientuoti šiaurės vakarų ir vakarų kryptimis. Toks pilkapių išsidėstymas rodo aiškias mirusiųjų sąsajas su Neries upe. Pasak senųjų tikėjimų, vakaruose, jų vandenyse yra mirusiųjų šalis. Net upės vardo kilmės paieškos susijusios su laidojimo papročiais. Kalbininkas A. Vanagas neatmetė galimybės, jog Neries-Vilijos (Velja) vardas gali būti sietinas su lietuvių kalbos žodžiais vėlės „mirusiųjų dvasios“.