Kernavės archeologinės vietovės muziejus – vienintelis specializuotas archeologijos muziejus Lietuvoje. Jis įkurtas 1930 metais tuometinio mokyklos vedėjo Juozo Šiaučiūno pastangomis. 1960-aisiais Kernavės piliakalniai ir Pajautos slėnis buvo paskelbti draustiniu, o 2002 metais Kernavės muziejui-rezervatui suteiktas Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato statusas. 2004-aisiais Kernavės archeologinė vietovė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Pagrindinis kultūrinio rezervato tikslas – išsaugoti Kernavės teritorinį kultūros paveldo objektų kompleksą, jo teritorijoje esančias nekilnojamas ir kilnojamas kultūros vertybes ir organizuoti jų mokslinį tyrimą. 2012 metais duris atvėrė rekonstruotas modernus Kernavės muziejus su nauja ekspozicija, pateikiančia lankytojams įspūdingiausius Kernavėje aptiktus archeologinius radinius.
Kernavė – unikali vietovė. Archeologinių tyrimų dėka žinoma, kad pirmieji gyventojai šioje teritorijoje įsikūrė dar X–IX tūkstantmetyje prieš Kristų. Išlikę įvairių laikotarpių gyvenviečių kultūriniai sluoksniai ir laidojimo paminklai priskiriami visoms epochoms nuo vėlyvojo paleolito iki ankstyvųjų viduramžių.
Kernavė ypač svarbi viso Baltijos regiono priešistorei pažinti. XIII–XIV amžiuje ji klestėjo ir buvo vienas iš svarbiausių besiformuojančios Lietuvos valstybės ekonominių bei politinių centrų, dažnai įvardijama ir kaip senosios Lietuvos sostinės vieta. Viduramžių Kernavės palikimas svarbus ir kaip paskutinės Europoje pagoniškos valstybės miestietiškos kultūros pavyzdys. Čia dar labai aiškiai apčiuopiamas pagoniškos civilizacijos egzistavimas, tačiau ji jau įtakota krikščioniškosios Europos tradicijų.
1390 metais kryžiuočių žygio į Vilnių metu Kernavė buvo užpulta ir galutinai suniokota. Kernaviškiai atsitraukdami pilis sudegino, Senasis miestas po šių įvykių daugiau nebeatsigavo. Ilgainiui Neries sąnašos uždengė miesto liekanas ir senoji Lietuvos sostinė nugrimzdo į užmarštį. Turėjo praeiti beveik 600 metų, kol archeologai atrado senąją Kernavę.