Klaipėdos skulptūrų parkas – tai buvusios senosios kapinės. 1820 m. buvo atidarytos centrinės miesto kapinės prie dabartinių Liepų ir Trilapio gatvių. Kapavietės buvo sulygintos Sovietų valdžios įsąkymu. Šiandien likę tik keli antkapiai. Sovietų valdžia įkūrė čia skulptūrų parką. Parke galime pamatyti paminklą tiems, kurie čia buvo palaidoti iki 1944 m. Parke stovi paminklas 1923 metų sukilimo dalyviams. Jo autorius – Brakas. Čia palaidoti žuvę sukilėliai Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos mūšyje. Paminklas-obeliskas buvo pastatytas 1925 m. ir yra autentiškas damarkacinis (pasienio) stulpas, skyręs Mažąją Lietuvą nuo Didžiosios.1977 m. buvo įkurtas Skulptūrų parkas. Čia per daugiau kaip dešimtmetį buvo statomos Smiltynėje vasaros metu skulptorių sukurtos skulptūros. Šiame parke stovi apie 116 skulptūrų. Po 1990 m., kai prasidėjo spalvotųjų metalų vagystės, dalis skulptūrų nukentėjo, dalį išvežė patys skulptoriai (kad nenuniokotų vandalai), o vieną – visai kažkas pavogė.
Istorija
Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių Skulptūrų parkas yra unikali miesto teritorija. Parko likimas it veidrodis atspindi permainingą miesto likimą.
Jau 1762 m. miesto plane prie Liepų ir Trilapio gatvių buvo pažymėtos nedidelės kapinaitės. Per Septynerių metų karą (1756–1763 m.) čia laidojo rusų kareivius ir vokiečius belaisvius. Kai vietoj didžiųjų miesto kapinių buvusių Krūmamiestyje 1796–1820 m. (dabartinėje Naujo Sodo gatvėje, prie Jaunimo centro) buvo užveistas pirmasis miesto sodas, miesto kapinės buvo perkeltos į Liepų ir Trilapio g. 1820 m. sausio 7 d. šioje vietoje buvo įšventintos visų krikščioniškų konfesijų miesto kapinės – „Memel Städtischer Friedhof“.
Jau 1856 m. minima, kad sklypas buvo beveik užlaidotas. Vyriausybė leido panaudoti senąją vietą antriniam laidojimui ir tam tikslui rytinė senųjų kapinių dalis buvo užversta žemių sluoksniu ir paaukštinta. Po 1871 m., pasibaigus Prancūzijos-Prūsijos karui, kapinėse buvo laidojami belaisviai prancūzai, kasę Vilhelmo kanalą. XIX a. pabaigoje kapines praplėtė. Paskutinis laidojimas kapinėse vyko 1959 m. Tikslus žmonių, palaidotų per 200 metų (1762–1959 m.), skaičius nėra žinomas, tačiau paskaičiuota, kad per 86 metus (1851–1937 m.) miesto kapinėse palaidota 28 930 žmonių. Taigi bendras palaidotų klaipėdiečių skaičius gali siekti apie 40 000 žmonių.
Iki šiol šis įvykis kelia daug klausimų. Vieniems tai atrodo priimtina praktika kaip pasaulio mastu (pvz., Singapūre, Gdanske ir kt.), taip ir Klaipėdoje (per 760-metį miesto gyvavimo laiką buvo sunaikinta, sulyginta ir paversta parkais ir želdiniais virš 15 senųjų kapinių). Kitiems tai kelia šiurpą ir klausimą – ar buvo įmanoma išsaugoti unikalų miesto istorinį ir kultūrinį paveldą naujomis istorinėmis ir politinėmis sąlygomis?
Gana barbariška parko steigimo pradžia sutampa ir su viso Klaipėdos miesto kūrimu. Karo ir pokario metais kapinių likimas drastiškai pasikeitė. 1944–1945 m. Klaipėda neteko absoliučios daugumos savo gyventojų – vokiečių. Kai 1945 m. sovietinė armija užėmė miestą, pirmą dieną užsiregistravo tik 28 iš beveik 39 000 prieš karą mieste gyvenusių žmonių.
Be to, Klaipėdą užėmus sovietams buvo naikinama viskas, kas friciška, t. y. vokiška. Senieji antkapiniai paminklai su vokiškais užrašais būdavo apverčiami, kapinės buvo plėšiamos ir niokojamos, tvorelės ar plokštės pakartotinai naudojamos statybose. Galiausiai kapinės virto apleistu šabakštynu.
Galiausiai, 1975 m. Klaipėdos vykdomojo komiteto sprendimu buvo nutarta kapines panaikinti, jų vietoje formuoti skulptūrų parką.
Klaipėdos skulptūrų parkas (nuo 1977 m.)
1977 m. liepos 30 d. buvo įkurtas Martyno Mažvydo skulptūrų parkas. Norint pastatyti dalį parko, tuometinė valdžia sunaikino senąsias kapines, todėl pietinė dalis parko yra pastatyta ant kapų. Vakarinė parko dalis pastatyta atnaujinus iki tol buvusį parką.
1977–1991 m. vasaromis Smiltynėje buvo rengiami skulptorių granito simpoziumai, kurių metu sukurti kūriniai buvo statomi parke iki 1989 m. Unikalūs simpoziumai buvo reikšmingiausia to meto kultūrinė iniciatyva ne tik mieste, bet ir visoje šalyje. Parkas tapo savotiška moderniosios lietuvių skulptūros galerija po atviru dangumi, nuolatos papildoma naujais meno kūriniais. Daugelio skulptorių parkui sukurti darbai jų kūrybinėje biografijoje yra vertinami kaip patys geriausi. Net 10 skulptorių iš 67 dalyvavusių simpoziumuose vėliau tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. Tokiu būdų parkas puikiai atspindi XX a. pabaigos lietuvių skulptūros tendencijas.
Kad parkas nebūtų perkrautas, likusios skulptūros atsirado Danės skvere ir Smiltynėje.