1944 metų pabaigoje dar griaudėjo Antrojo pasaulinio karo pabūklai, tačiau Lietuvos teritorijoje aktyvių tiesioginio karo veiksmų nevyko. Čia savo valdžią įvairiais būdais bandė primesti ir įtvirtinti Sovietų sąjunga. 1944–1945 metų žiemą dėl nuolatinių NKVD kariuomenės siautėjimų Lietuva patyrė bene daugiausia nuostolių per visą okupacijos laikotarpį. Daugelis to meto aukų nebuvo pasipriešinimo dalyviai ar susiję su ginkluotu pogrindžiu. Čekistai degino kaimus, žudė jų gyventojus, priskirdami „miškiniams-banditas“ arba jų rėmėjams. Jomis buvo siekiama įbauginti, sustabdyti ir sunaikinti visoje Lietuvoje stichiškai pradėjusius veikti ir kurtis ginkluotus partizanų būrius. Šiais žiaurumais stengtasi įbauginti vietos gyventojus, kad jie nedalyvautų pasipriešinime ir jo neremtų.
Tuo laikotarpiu Lietuvoje žinoma ne viena tokio pobūdžio akcija. Viena garsiausių ir žiauriausių vyko 1944 metų gruodžio 23 dieną šiame Klepočių kaime Alytaus rajone. Jos laikas irgi buvo tinkamai pasirinktas. Šv. Kalėdos – ramybės ir visos šeimos šventė, kai išsiskaidžiusi šeima stengiasi susirinkti prie Kūčių stalo. Užtat tikėtasi, kad šventėms iš miško į namus sugrįšią partizanaujantieji ar šiaip pavieniui besislapstantieji. Manyta taip sunaikinti kuo daugiau jaunų vyrų. Sodybos buvo apsupamos, gyventojai žiauriai mušami, kankinami, žudomi, padegus pastatus dar gyvi metami į ugnį.
Remiantis liudytojų atsiminimais, paskelbtais 1989 metais, vien Klepočių kaime per 1944 metų gruodžio 23 dieną baudžiamąją akciją buvo sudeginta 21 sodyba (iš čia buvusių 32), sušaudyta ar gyvų sudeginta 12 šio kaimo gyventojų.