Vaizdinguose miškuose tarp Ukmergės ir Veprių, prie Šventosios upės, tris dešimtmečius (1958-1988 m.) buvo įsikūrusi sovietų armijos Kopūstėlių raketinė bazė. Paskutinės raketos iš Kopūstėlių miškų išgabentos 1988 m., kai buvo priimtas bendras Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimas dėl mažo ir vidutinio nuotolio raketų likvidavimo.
Statybos Kopūstėlių miškuose prasidėjo apie 1958 m. Kopūstėliai buvo viena iš dviejų raketinių bazių, apjungtų į bendrą struktūrą. 1960 m. čia atgabentos tuo metu galingiausios sovietų armijos raketos – 8K63. Kopūstėliuose jų buvo aštuonios. Jos laikytos užmaskuotuose angaruose: ant gelžbetonio konstrukcijų užpylus smėlio, užstūmus grunto, angarai buvo apželdinti žole, krūmais ir medžiais. Kopūstėliuose buvo du tokie angarai, šalia jų – keturios stacionarios raketų paleidimo aikštelės.
Branduolinis ginklas raketoms laikytas atskiroje teritorijoje – tame pačiame Kopūstėlių miške, maždaug už poros kilometrų. Branduolinės galvutės buvo saugomos ant vežimėlių pastatytuose specialiuose konteineriuose, jų priežiūra ir apsauga rūpinosi atskiras karinis dalinys. 8K63 tipo raketos galėjo pasiekti taikinį, esantį ne toliau kaip už 3000 kilometrų. Taigi, iš Kopūstėlių paleistas branduolinis ginklas galėjo būti nutaikytas į Turkiją, Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Vokietiją ir t.t., bet ne į JAV, kaip liaudyje neretai galvojama.
Kovinių raketų padėčių būta trijų: pastovi, padidinta ir pilnos parengties. Kopūstėliuose raketos paprastai buvusios pastovioje padėtyje, reiškia, be branduolinio užtaiso saugotos angare. Gavus įsakymą raketas paruošti padidintai kovinei padėčiai, jos nutempiamos iki starto aikštelės, prijungiama branduolinė galvutė. Pilna parengtis reiškė, kad ginklas turi būti paruoštas startui – raketa pastatoma ant paleidimo įrenginio, supilami kuro komponentai, į valdymo sistemą įvedamas skrydžio tikslas. Kopūstėlių raketinėje bazėje raketos tik kartą paruoštos antrai padėčiai – 1968 m. SSRS karinės invazijos į Čekoslovakiją metu.
Kopūstėliuose buvusios raketos – mobilios – į orą jos pakilti galėjo ne tik iš raketinės bazės teritorijoje įrengtų stacionarių paleidimo aikštelių. Atsarginių raketų paleidimo aikštelių būta įvairiose rajono vietovėse, kadangi tai nebuvo kažkoks ypatingas įrenginys: masyvios gelžbetonio plokštės, užimančios apie šešių kvadratinių metrų plotą. Įrengus jos buvo užpilamos maždaug dvidešimties centimetrų grunto sluoksniu, tad vietiniai gyventojai apie jų egzistavimą nė neįtarė.
Laisvai įžengti į Kopūstėlių raketinę bazę civiliai galėjo tik po 1988-ųjų, kuomet buvo išgabentos visos vidutinio nuotolio raketos 8K63. Tris dešimtmečius ši teritorija dieną ir naktį buvo akylai saugoma ir stebima. Kopūstėlių raketinės bazės kovinės dalies teritorija buvo aptverta dvylikos eilių spygliuota tvora, kurios aukštis siekė daugiau nei du metrus. Už tvoros įrengta apsaugos sistema „Tantal“ – nematomi davikliai, reaguodavę į bet kokį judantį objektą ir siųsdavę signalą į sargybos būstinę. Visa teritorija buvo aptverta elektrifikuota apsaugos sistema – tai žmogaus akiai nepastebimas tinklas, kuriuo nuolat tekėjo 380 V elektros įtampa, o esant kovinei padėčiai – ir 1800 V. Bazę taip pat juosė iš sargybos būstinės valdomi minų laukai, apkasai, veikė ilgalaikių ugnies taškų sistema. Negana to, raketinė bazė buvo nuolat stebima iš oro…
Šiuo metu Kopūstėlių raketinėje bazėje įsikūręs klubas „Miško broliai“, pristatantis partizanų istoriją, organizuojantis ekskursijas, edukacinius užsiėmimus, stovyklas bei kitas aktyvias pramogas. Dėl apsilankymo kreiptis į administratorių tel. +370 673 01815. Koordinatės: 55.186389, 24.708234.
Šaltinis: Sovietų raketinės bazės: prisiminimus ir nerimą keliantis palikimas. Gimtoji žemė, 2005, vasario 19, p. 1, 9; vasario 22, p. 3, 5.