XX a. septintajame dešimtmetyje krantinė įrengta, siekiant apsaugoti kurortą nuo potvynių, tačiau ilgainiui ji tapo svarbiausia Birštono promenada. 2 km Nemuno pakrante vedantis pėsčiųjų ir dviračių takas jungia Vytauto kalną ir Vytauto Jurgio Meškos parką. Krantinėje įrengti suolai poilsiui ir pasimėgavimui tyla, žvelgiant į upės tėkmę. Vienas iš jų pavadintas Svajonių suoleliu. Turistai pusiau rimtai sako, kad pasivaikščiojimas ir poilsis Nemuno pakrantėje atgaivina geriau nei kelios sanatorinės procedūros. Mikroklimatas šalia krantinės taip pat ypatingas. Priklausomai nuo sezono, žingsniuojant, jaučiami pakrantėje žydinčių gėlių ir medžių kvapai. Nors krantinė skirta ir dviratininkams, nerekomenduojame dviračiais važinėtis ja savaitgaliais, kadangi pėsčiųjų būna tikrai daug.
Krantinė pavadinta pirmojo miesto mero Antano Serafino Zenkevičiaus vardu. Jis vadovavo kurortui daugiau nei keturiasdešimt metų. Kaip vieną iš didžiausių jo nuopelnų miestiečiai vertina Birštono, kaip gydomojo kurorto, statuso išsaugojimą, išlaikant sanatorijas neprivatizuotas. Ties „Birutės vila“, Vytauto parke, šiltuoju sezonu nuo krantinės galima keltuku persikelti į Alksniakiemio kaimą kitame krante. Paėjus toliau nuo Vytauto kalno, rasite Birštono prieplauką. Nuo gegužės mėn. iki rugsėjo mėn. čia galima sėsti į laivą ir plaukti pasigrožėti Nemuno pakrantėmis iki Verknės upės žiočių ar net iki Verknės piliakalnio. Čia švartuojasi ir iš Kauno marių prieplaukos keleivius plukdantys laivai. Žingsniuodami nuo Vytauto kalno papėdės, Vytauto Jurgio Meškos parko link, išvysite Vytauto paminklą, „Birutės vilą“, istorinę „Tulpės“ sanatoriją, Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, viešbutį „Domus“ ir, žinoma, miškingą Nemuno krantą. Kelionės pabaigoje – puikiai sutvarkytas Vytauto Jurgio Meškos parkas.
Nuotr. Sauliaus Jankausko.