Pietvakarinėje Dusios pakrantėje, tarp Sutrės ir Staigūnų kaimų, ant kalvos šviečia naujai atstatyta Kryžių šventovė. Kryžiuose, kaip ir anksčiau, švenčiami Sekminių, Petrinių ir Oktovos atlaidai, sutraukiantys tūkstančius maldininkų. Senoji Kryžių koplyčia stovėjo arčiau ežero, apsupta ošiančių medžių. Dabar toje vietoje išlikę tik pamatai ir atminimo kryžiai. Šalia stovi šulinys, kuriame, kaip manoma, trykšta stebuklingų galių turintis vanduo. Ši vietovė minima nuo 1702 metų, kai Lietuvos kariuomenė kovojo su švedais.
Istorija
Koplyčios kilmė apipinta legendomis, o jos istorija siejama su švedų karo pradžia. 1702 m. tarp Dusios ir Metelio ežerų buvo apsistojusi etmono Mykolo Servantiečio Višnioveckio vadovaujama Lietuvos kariuomenė, pasiryžusi užkirsti kelią į Gardiną žygiuojančiai švedų kariuomenei. Belaukiantys priešo lietuviai pastatė tris kryžius toje vietoje, kur kariuomenės kapelionas aukojo šv. Mišias. Ant vieno iš jų buvo pakabinta kopija Barūnų Dievo Motinos paveikslo, kurios globa labai pasitikėjo kariuomenės vadas. Žinia apie prisiartinusią švedų kariuomenę pasiekė apaštalų Petro ir Pauliaus dieną, besibaigiant Mišioms. Po mūšio vietovė atiteko švedams, o Dievo Motinos paveikslą paslėpė vietiniai gyventojai. Prabėgus keleriems metams, toje vietoje staiga atgavo regėjimą vienas grįžtantis šio mūšio veteranas. Pasklidus žiniai apie stebuklą, žmonės pradėjo čia rinktis ir melstis.
Vėliau prūsų valdžios, kuriai tada priklausė Sūduva, nurodymu Dievo Motinos paveikslas ir kryžiai buvo perkelti į Metelių bažnyčią, tačiau žmonės ir toliau rinkdavosi įprastoje vietoje. 1807 m. pasibaigus prūsų valdymui, kryžiai buvo sugrąžinti į senąją vietą. Vyskupui leidus, Metelių klebonas kun. Ignas Žibanavičius čia pastatė koplyčią. 1816 m. gegužės 25 d. Seinų vyskupijos oficiolas Augustinas Polikarpas Marciejevskis čia atlaikė pirmąsias šv. Mišias, o popiežius Pijus VII maldininkams suteikė atlaidus.
Koplyčią beveik po šimtmečio perstatė Metelių klebonas kan. Vincas Jurgilas. Ji paskirta švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės garbei. Koplyčios altoriuje buvo įtaisytas Dievo Motinos paveikslas ir pastatytas laikinai atvažiuojančiam kunigui namelis (klebonija). Čia nuolat gyveno tik koplyčios sargas. Atlaidų dienomis (per Sekmines ir šv. Apaštalų Petro ir Povilo dieną) suvažiuodavo tūkstančiai žmonių. Kryžių šventovė, kad ir neturtingai atrodanti, buvo plačiai žinoma ne tik Dzūkijoje, bet ir visoje Sūduvoje. Šioje Dzūkų „Šiluvoje“ rinkdavosi tūkstančiai maldininkų iš visos Dzūkijos ir Sūduvos krašto, kurie patyrę gausios Dievo palaimos, užtariant Švč. Mergelei Marijai, ypatingai mylėjo šią šventą vietą. Carinės okupacijos ir lietuviškos spaudos draudimo laikais susibūrimai Kryžiuose buvo puiki proga pasidalinti knygnešių parneštomis lietuviškomis knygomis ir laikraščiais.
Koplyčia išstovėjo iki pokario metų. 1948 m. buvo uždaryta, o 1963 m. – nugriauta (sulyginta su žeme), toje vietoje įrengta ganykla.
Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, 1990 m. buvo pradėti šventovės atstatymo darbai. 1992 m. liepos 5 d. vyskupas Juozas Žemaitis pašventino jos kertinį akmenį. Prie jos atstatymo prisidėjo išeivijos lietuviai. Prelato Lado Tulabos (kilimo iš šio krašto) iniciatyva Romoje buvo įkurtas koplyčios atstatymui skirtas fondas ir surinkta lėšų naujos koplyčios statybai. Jis ir asmeniškai skyrė savo lėšų: iš granito padarytas altorius ir tabernakulis. Kunigo Jono Buikaus dėka Italijoje buvo padaryta Marijos skulptūra, kuri skirta Kryžių koplyčiai kaip kun. J. Buikaus auka. Ją sukūrė skulptorius Gregor Vincenzo Mussner. Statula buvo laikoma Metelių parapijos bažnyčioje, kol šios parapijos klebono kan. Vytauto Prajaros pastangomis ant Dusios ežero kranto pastatyta mūrinė Kryžių koplyčia.