Lelyko – Dubysos kairiojo intako vandens nuotėkis per metus smarkiai svyruoja: sausmečiu upelis nusenka, o pavasarinio polaidžio metu ar po didesnių liūčių patvinsta. Dėl to Lelyko srovė ardo stačius upelio krantus, o artėjant prie Dubysos atidengia per amžius susiformavusią kraštovaizdžio vystymosi istoriją. Įspūdingas viršutinis Lelyko upelio atodangos skardis, į kurį skverbiasi tvirtos liepų, obelų, baltalksnių šaknys. Žemiau yra susiformavęs nuobirinis šlaitas, daug kur apaugęs varnalėšomis, usnimis, šalpusniais, gervuogėmis ir varputiniais augalais. Atodangos žemutinė dalis nusėta molio gabalais, tarp kurių pastebimi įvairių uolienų ir suakmenėjusių priešistorinių organizmų (duobagyvių, galvakojų, pilvakojų moliuskų) fosilijų fragmentai. Papėdė šaltiniuota, vietomis sunkiasi požeminis vanduo.
