Lietuvos liaudies buities muziejus – tai vienas didžiausių (195 ha) ir daugiausiai eksponatų (91420) turintis etnografijos muziejus Europoje po atviru dangumi.
Lietuvos liaudies buities muziejaus ekspozicijos
Muziejus atspindi XVIII a. pab. – XX a. pirmos pusės visų Lietuvos regionų: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos valstiečių bei miestelėnų buitį, darbus, tradicijas.
Muziejus įkurtas 1966 metais Rumšiškėse, vaizdingoje Kauno marių pakrantėje. Prie kelio (7 km žiedinis maršrutas), vingiuojančio tarp miškų, pievų, kalnelių – kaimų fragmentai, jaukios sodybos, šimtamečiai pastatai su gėlių darželiais, sodais ir daržais, su koplytėlėmis ir kryžiais, technikos objektai – malūnai, milo vėlykla, kalvė, aliejinė.
Muziejaus centre – miestelis su jam būdingais pastatais, kuriuose žiedžiami puodai, gaminami gintaro, medžio dirbiniai.
Tolėliau nuo etnografinių sodybų, muziejaus teritorijos šiaurės vakariniame pakraštyje, stovi Aristavėlės dvaro rūmai.
Skaudžius Lietuvai momentus atspindi tremties ir pasipriešinimo sektorius.
Lietuvos liaudies buities muziejaus padalinys – Salų etnoarchitektūrinis kaimas (Ignalinos rajone) yra ant Alksno ežero kranto, miškų ir ežerų apsuptyje, netoli Ladakalnio ir Ginučių piliakalnio. Vaizdingoje vietoje įsikūręs padrikas kaimas yra vienas iš nedaugelio tokio tipo išlikusių kaimų Lietuvoje.
Chronologiniai muziejaus ekspozicijos rėmai apima XVIII a. pabaigą – XX a. vidurį. Ji organizuota etnografiniais regionais, atitaikytos ir jiems būdingos reljefo ypatybės. Pagrindiniais nekilnojamais ekspozicijos vienetais yra įvairaus turtingumo ūkių sodybos arba jų fragmentai. Interjero ekspozicijose fiksuojami išskirtiniai ir bendruomenės gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, Daujėnų sodyboje rodoma aukštaitiško alaus gamyba, Gyvakarų sodyboje eksponuojama mergvakario aplinka ir pasiruošimas vestuvių vaišėms, Musteikos sodyboje – mirusiųjų paminėjimas – „Dziedai“. Tarpukario miestelyje galima užeiti ir pasimelsti į Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, aplankyti edukacines tarpukario pradžios mokyklos, žydo buto, geležies, manufaktūros, valstybinės degtinės parduotuvių ekspozicijas ir t.t. Muziejuje taip pat įrengta taktilinė ekspozicija, pritaikyta neregiams ir silpnaregiams.
Dalis muziejaus ekspozicijų yra veikiančios, gyvos, kuriose lankytojas gali kažką sužinoti, pats išmokti, paliesti, paragauti ar net užuosti. Dirbtinai nekeistas kraštovaizdis, gyvūnų bei augalų įvairovė yra puiki vieta mokymuisi, kūrybai ir poilsiui tiek mažam, tiek dideliam. Kiekvienas atvykęs į muziejų čia gali rasti savo tėviškę – tėvų, senelių ar prosenelių namus.
Muziejaus interjero ekspozicijos atidarytos nuo gegužės mėnesio iki spalio 1 dienos. Nuo įkūrimo čia jau pabuvojo virš 3 milijonų žmonių. Garbingiausi užsienio svečiai – Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija, Norvegijos karalius Haraldas V ir karalienė Sonja, Islandijos prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas su žmona, Estijos prezidentas Lenartas Meris, NATO parlamentarai, Europos muziejų po atviru dangumi asociacijos konferencijos dalyviai. Dabar per metus muziejų aplanko virš 100 tūkstančių lankytojų.
Lietuvos liaudies buities muziejaus istorija
Lietuvoje įkurti centrinį muziejų po atviru dangumi mėginta nuo pat XX a. pradžios, bet bandymai dėl įvairių priežasčių nebuvo sėkmingi. Lietuvos liaudies buities muziejus įkurtas gana vėlai – 1966 m. Rumšiškėse, Pievelių kaimo žemėse. Lankytojams jis atidarytas 1974 m.
Muziejaus struktūros kūrimui, eksponatų komplektavimui, darbo mokslinei metodinei krypčiai, išplanavimo ir užstatymo pagrindinėms gairėms nustatyti buvo suformuota mokslinė taryba. Galima sakyti, jog muziejų kūrė visa Lietuva. Tai tie žmonės, kurie projektavo, statė, ieškojo eksponatų, tyrinėjo, ir tie, kurie juos dovanojo, pardavė ar papasakojo apie senolių daiktus, papročius bei buitį, taip pat tie, kurie talkininkavo, koncertavo, dalyvavo šventėse.