Sodyboje Griežionėlių kaime, kur XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gyveno bibliografas, tautosakos rinkėjas, bibliofilas Stanislovas Didžiulis (1856–1927) ir jo žmona – pirmoji lietuvė moteris rašytoja beletristė Liudvika Didžiulienė-Žmona (1856–1925), memorialinis muziejus buvo atidarytas 1968 metais. Gyvenamajame name įrengta ekspozicija, pasakojanti apie spaudos draudimo laikotarpį, knygnešių žygdarbį, tautos žadintojus ir švietėjus.
Ekspozicija atspindi L. ir S. Didžiulių bei jų vaikų: rašytojos ir gydytojos Vandos Didžiulytės-Albrechtienės, vaikų rašytojos Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės, gydytojo Antano Didžiulio, vertėjos Onos Didžiulytės-Sketerienės, mokytojo Vytauto Didžiulio, gydytojos Michalinos Didžiulytės-Ševeliovienės ir kitų – gyvenimą ir veiklą. Ekspozicijos epigrafas – L. Didžiulienės žodžiai: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti! Tai nedaug, tai kaip lašas mariose… Bet jeigu kiekvienas iš mūsų nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui – tai jau būtų daug lengviau gyventi…“.
Stenduose – šeimos ir artimųjų nuotraukos, rašytojos rankraščių kopijos, laiškai, knygos, draudžiamoji spauda, platinta šios gausios šeimos narių („Aušra“, „Varpas“), išlikę buities ir asmeniniai daiktai (indai, rankdarbiai, L. Didžiulienės suknelė). Gretimame kambaryje – Didžiulių šeimos baldai: fortepijonas, skrynia, lova, stalelis, veidrodis, paveikslai.
Spaudos draudimo laikotarpiu sodyboje buvo spaudos platinimo centras. Priemenėje išlikusi senoji spinta, nuo žandarų akių slėpusi įėjimą į tarpsienį, kur buvo laikoma draudžiama lietuviška spauda, atgabenta knygnešių J. Šaučiūno, J. Beliako, K. Ūdros ir kt. Turėjo Didžiuliai gausią biblioteką, kuria naudojosi J. Jablonskis, J. Basanavičius, M. Biržiška, M. Davainis-Silvestravičius.