Marijampolės geležinkelio stoties pastatas turi didelę architektūrinę vertę. 1923 m. stotį projektavo inžinierius Edmundas Frykas. Stotis baigta statyti 1924 m. pabaigoje. Kompozicijos ir stiliaus atžvilgiu Marijampolės geležinkelio stotis originali tarp šios paskirties statinių Lietuvoje.
Planas netaisyklingos formos, sąlygotas patalpų zonavimo. Marijampolės geležinkelio stotis dviaukštė, su stambiu vietinio vandentiekio bokštu centre ir prišlietais vienaaukščiais bagažinės ir administracinių patalpų tūriais šiaurės pusėje. Pastatas mūrinis, išorės sienos dengtos raudonomis apdailos plytelėmis su tinkuotų dalių intarpais. Asimetriška, laipsniškai besivystanti pastato kompozicija būdinga moderno krypčiai.
Pastato dekore esama ir istorinių stilių reminescencijų (atikų puošybos elementai artimi neobarokui, aukšti dūmtraukiai perimti iš neogotikos), tačiau stilizacijos dėka šios detalės harmoningai siejasi su visuma. Vertingi ir saugotini pastato elementai ir dalys yra pastato tūris, autentiškas medžiagiškumas, fasadai ir jų dekoras, interjerai ir jų dekoras, planinė–erdvinė struktūra, autentiški stalių gaminiai (keleivių laukiamosios salės suolai, durys, langai).
Įdomu atkreipti dėmesį, kad ir kituose Europos miestuose, nepaisant modernių metalo konstrukcijų peronuose, geležinkelio stočių pastatai dažniausiai buvo gana puošnios architektūros, persmelkti istorizmo. Kaip pastebi vienas žymiausių XX a. architektūrologų N. Pevsneris: „Tarptautinis modernizmas dar ilgai neprigijo geležinkelio stočių statyboje. Bene vienintelis tarpukario laikotarpio panašios stilistikos stoties objektas – Florencijos stotis, statyta 1934–1936 (G. Michelucci).
Tiesa, čia derėtų pastebėti, kad netgi ir istoristinės architektūros geležinkelio stotys Lietuvoje šiaip jau buvo kur kas paprastesnės. Marijampolės stotis su puošniu vendentiekio bokštu, kuriame buvo numatyta įrengti ir laikrodį, Lietuvos geležinkelio stočių istorijoje, be abejonės, užima išskirtinę vietą.
I. Šalaševičiaus nuotr.