Marijampolės kraštotyros muziejus, tuomet vadinęsis “Sodžiaus” vardu, buvo atidarytas 1933 m. rudenį. Dabar veikia nuolatinės muziejaus ekspozicijos: “Tautos dvasia” (atidaryta 2001 metais), “Miestas prie Šešupės” (atidaryta 2008 metais), “Buitis ir būtis XX a.” (atidaryta 2015 metais).
Muziejuje veikia “Saulėračio” galerija. Joje rengiamos Sūduvos krašto ir visos Lietuvos tautodailininkų bei įvairių sričių profesionalių menininkų darbų parodos bei teminės parodos įvairių valstybinių bei kalendorinių švenčių progomis, knygų pristatymai, kiti renginiai.Muziejus turi du padalinius: V. Mykolaičio – Putino memorialinį muziejų bei Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų.
Istorija
Apie 1928 – 1929 m. keletas pažangių Marijampolės ūkininkų pradėjo kalbėti apie tai, kad Marijampolėje reikia steigti muziejų ir kaupti jame liaudies meno eksponatus. Patalpos muziejui buvo skirtos Vaičaičio gatvėje. Muziejus, tuomet vadinęsis “Sodžiaus” vardu, buvo atidarytas 1933 m. rudenį. Pirmasis muziejaus direktorius (tuomet vedėjas) buvo agronomas K. Bajorinas.
Manoma, kad muziejaus pagrindą sudarė šviesuolio, tautosakos rinkėjo ir tyrėjo Vinco Šlekio surinkti eksponatai. Muziejinės vertybės buvo renkamos ir pasitelkus į pagalbą mokinius. Šiuo darbu rūpinosi tuometinis mokyklų inspektorius J. Maurukas. Muziejuje galime pamatyti 1932 m. išleistą raginimą “Rinkime ir siųskime “Sodžiaus” muziejui Marijampolėje senienas”, kuriame visuomenė kviečiama rinkti “sodžiuje nykstančius įvairius buities dalykus” ir padovanoti juos muziejui. Iki karo muziejuje buvo sukaupta apie 1000 eksponatų.
Muziejus keletą kartų buvo kilnojamas iš vieno pastato į kitą. Didėjant eksponatų skaičiui, 1938 m. muziejus perkeliamas į aplūžusį pastatą prie apskrities savivaldybės Kęstučio gatvėje.
Karo metais muziejus labai nenukentėjo, nes nei vokiečiai, nei rusai ko gero nepagalvojo, kad tokiame neišvaizdžiame pastate gali būti įsikūręs muziejus.
1948 m. “Sodžiaus” muziejus perorganizuotas į kraštotyros muziejų ir 1950 m. perkeltas į patalpas Laisvės gatvėje. Tuo metu muziejuje buvo trys skyriai: istorijos, etnografijos – liaudies meno ir gamtos.
Į dabartines patalpas Vytauto gatvėje muziejus persikėlė 1964 m. Tai XIX a. pabaigos neoklasicizmo patalpų kompleksas su dalinai išlikusiais senaisiais puošybos elementais: krosnimis, rozetėmis, karnizais ir kita.
Nuo 1965 m. iki 1983 m. muziejui vadovavo Aldona Urmanavičienė. Tuo metu muziejaus patalpos buvo pertvarkomos, įvestas centrinis šildymas. Susirūpinta eksponatų rinkimu. Muziejus bendradarbiavo su tuometinių mokyklų kraštotyrininkais, kurie ženkliai papildė muziejaus fondus. Prie muziejaus veikė Liaudies meno draugijos Marijampolės (tuomet Kapsuko) skyrius, beveik kas mėnesį buvo rengiamos liaudies menininkų (tautodailininkų) ir profesionalių menininkų parodos.
1991 metų pabaigoje muziejaus pastatas stipriai nukentėjo nuo gaisro: nudegė stogas, apdegė ir buvo sulietos vandeniu administracinės patalpos. 1991 – 2005 m. vyko viso muziejaus pastato renovacijos ir pertvarkymo darbai, atkurti senieji pastato išorės ir vidaus puošybos elementai.