Mikierių atodanga – tai viena vaizdingiausių Šventosios upės slėnio vietų, traukianti tiek turistus, tiek atodangą tyrinėjančius mokslininkus. Teigiama, jog Šventosios slėnis pradėjo formuotis maždaug prieš 10 –12 tūkstančių metų. Per paskutinįjį apledėjimą ji sugebėjo pragraužti visą Mikierių apylinkėse buvusią smėlingų – žvirgždingų nuogulų storymę (beveik 20 metrų storio) ir net po jomis esantį moreninį priemolį. Vėliau, besistumdydama į šonus, ji platino slėnį ir formavo terasines aikšteles.
Mikierių apylinkėse didžiausią Šventosios slėnio dalį užima pirmoji terasinė aikštelė, kurios plotis vietomis siekia iki pusės kilometro. Kirsdama smėlingas nuogulas, čia Šventoji iki galo praplėtė savo kilpas. Todėl ties Mikieriais upės vingiai yra platus, apvalūs, vietomis net baigia susijungti. Vingiuose pasitaiko net priešsrovių. Apibūdinant upių vagas, naudojamas toks terminas — vingiuotumo koeficientas. Tai štai, lyginant su kitomis Šventosios dalimis, ties Mikieriais šis koeficientas pats didžiausias — 2,14.