Mūro Strėvininkų dvaro sodyba yra Žiežmarių apylinkės seniūnijoje, Mūro Strėvininkų kaime.
Ilgą laiką, iki pat XX a. pirmos pusės ši vietovė buvo vadinamas Strėvininkais – pagal netoliese tekančią Strėvos upę. Ir tik XX a. trečiajame dešimtmetyje paplito naujas gyvenvietės pavadinimas Mūro Strėvininkai (pagal mūrinius dvaro rūmus) – tam, kad ją atskirti nuo kitų trijų Strėvininkų kaimų, esančių prie Strėvos upės. XVI amžiuje Strėvininkai priklausė Stravinskiams. To amžiaus pabaigoje Strėvininkų dvarą įsigijo kunigaikštis Bohdanas Oginskis. Šios garsios giminės atstovams dvaras priklausė daugiau nei du šimtmečius. XIX a. pradžioje šį bei kitus dvarus valdė Gabrielius Oginskis (1784-1842) – žymus to meto visuomenės veikėjas, Napoleono kampanijų 1812-1814 m. dalyvis, 1831 m. sukilimo dalyvis. Beje, jis buvo kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio sūnėnas.
1828 m. savo dvaro sodyboje G. Oginskis įkūrė audimo ir audinių balinimo fabrikus. Dviejų aukštų audimo fabriko mūriniame pastate, pastatytame greta dvaro rūmų, buvo sumontuotos 62 audimo staklės. Medvilnė audiniams buvo gabenama iš Anglijos, lininiai siūlai ir linai superkami Lietuvoje. Atokiau stovėjo balinimo fabriko pastatas. Audimo ir balinimo darbams prižiūrėti G. Oginskis iš Škotijos pakvietė audėją Joną Garvisą su sūnumi ir balinimo meistrą Robertsoną. Balinimo fabrike mechanizmai buvo varomi arklių pagalba. 1836 m. sudarytame dvaro inventoriuje minimi dvaro sodyboje stovėję 29 mūriniai bei mediniai įvairios paskirties pastatai. Mūriniai dviejų aukštų dvaro rūmai buvo čerpių stogu. Kaip manoma, jie galėjo būti pastatyti XVIII a. pirmoje pusėje. Pirmame aukšte buvo 20 įvairaus dydžio kambarių su ąžuolinio bei pušinio parketo grindimis. Kambarius apšildė baltų koklių krosnys, o viena krosnis buvo iš geltono ir juodo marmuro. Tinkuotos sienos buvo dažytos, o karnizai ir lubos daugiausia tapyti. Antrame aukšte buvo teatro patalpa ir 12 kambarių su parketo grindimis. Kairiojo sparno pirmame aukšte buvo įsikūrusi virtuvė, o dešiniajame sparne buvo įsikūrusi prausykla, taip pat sandėliai ir rūsiai. Rūmus supo angliškas parkas – taip buvo vadinami klasicizmo epochoje iš Anglijos paplitę peizažiniai parkai.
Kairėje rūmų pusėje buvo dviejų aukštų mūrinis pastatas, kuriame buvo įrengtas minėtasis audimo fabrikas. Dešinėje pusėje stovėjo trikampio plano, dviejų aukštų mūrinis pastatas, kuriame buvo keturi gyvenamieji kambariai, patalpos arklininkams, avižoms ir šienui. Dauguma ūkinių dvaro pastatų koncentravosi dviejose gatvėse. Į vakarus nuo angliško sodo vedė topoliais apsodinta gatvė, kurioje stovėjo mediniai pastatai: du svirnai, kalvė, keturi nežinomos paskirties ūkiniai pastatai bei koplyčia. Nuo šios gatvės pietų kryptimi vedė dar viena topoliais apsodinta gatvė. Joje buvo vaisių sodas su trimis liepų alėjomis bei dviem tvenkiniais, šulinys, spirito varykla mediniame name, tvartas jaučiams, dviejų aukštų mūrinis audinių balinimo fabrikas, šalia kurios buvo įrengta aikštelė ištiesti išbalintus audinius. Dar stovėjo medinis pastatas linų džiovinimui, akmenų mūro malūnas, kalvė, medinis palivarko pastatas ir medinė ledainė bei kiti ūkiniai pastatai. Dvare stovėjo dvi spirito varyklos su garo mašinomis, kurioms vanduo buvo tiekiamas vandentiekiu iš netolimo kaimo. XIX a. pradžioje Oginskių Strėvininkų dvaras buvo šio regiono dvarų kultūros židinys. Rūmuose, kaip jau minėta, buvo įrengta teatro salė, kurioje vyko dvaro teatro trupės vaidinimai; čia stovėjo fortepijonas.
Koncertus rengdavo daugiau nei trisdešimties muzikų orkestras, kuriam vadovavo greičiausiai epizodiškai atvykdavęs žymusis muzikas Juozapas Kozlovskis (1757-1831). Kadangi G. Oginskis aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime, dėl to buvo konfiskuoti visi jam priklausę dvarai, tame tarpe ir Strėvininkai. Dvaro pastatuose įrengtos kareivinės (kuriose apsistojo 108 Saratovo pėstininkų pulko dvi kuopos) ir karo ligoninė. Konfiskavus dvarą, uždaryti ir fabrikai. Pirmojo pasaulinio karo metu dvaro sodyboje buvo įkurta vokiečių, vėliau rusų karo belaisvių stovykla. Tuo metu buvo nusiaubtas dvaro parkas ir sodas – sukūrenti visi medžiai, o taip pat ir mediniai dvaro pastatai. Išsikrausčius vokiečiams, dvaro rūmai užsidegė. Juose buvo pilna šiaudų. Nuo šių rūmų užsidegė greta stovintis mūrinis dviejų aukštų pastatas, paskui dar trečiasis pastatas ir galiausiai arklidės su pirtimi. Kaip pasakojo vietos gyventojai, visi pastatai degė (o tiksliau – smilko) dvi savaites. Po gaisro liko tik griuvėsiai. 1922-1923 m. Lietuvos vyriausybės pastangomis buvo suremontuotas dviejų aukštų mūrinis pastatas prie dvaro rūmų (buvusios kareivinės) ir nedidelis vieno aukšto mūrinis pastatas; šiuose pastatuose buvo įkurta invalidų prieglauda. Čia gyveno apie 250 žmonių.
Dvaro rūmai be stogo stovėjo iki 1929 m., kai tuometinis prieglaudos vedėjas Vidaus reikalų ministerijos paprašė leidimo nugriauti dvaro rūmus ir iš tų plytų pastatyti bažnyčią. Sudaryta komisija apžiūrėjusi dvaro rūmus pripažino, kad juos gaila griauti, kadangi pamatai ir sienos buvo sveiki, nors stovėjo be stogo. Buvo uždengtas stogas. 1933 m. buvo nuspręsta buvusius dvaro rūmus suremontuoti ir juos atiduoti prieglaudai. 1936 m. spalio 21 d. suremontuotame dvaro rūmų pastate, dalyvaujant Vidaus reikalų ministrui Juliui Čaplikui, iškilmingai atidaryta invalidų prieglauda, kurią pradžioje globojo šv. Vincento Pauliečio draugija, paskui – kotrynietės. 1931 m. buvusio dvaro sodyboje užveistas naujas sodas, pasodinti 195 medeliai. Iki mūsų dienų išliko tik keletas kadaise buvusio didžiulio dvaro pastatų, kuriuose įsikūręs Strėvininkų pensionas.