Nemunaičio klintinių tufų atodanga yra viena gražiausių Lietuvoje ir vienintelė Pietų Lietuvoje atodanga. Atodangą geriausia lankyti ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį – tuomet ją lengviau pasiekti ir atsiveria nepakartojama panorama. „Aukštas status krantas atrodo lyg dirbtinai sukrautos įvairių spalvų uolų eilės, o jo viršus apaugęs mišku; šia vieta sudaro gražų reginį“ – taip apie Nemunaičio klintinių tufų atodangą rašė žymiausias tarpukario Lietuvos chemikas technologas profesorius Pranas Jodelė.
Jis šią atodangą aprašė pirmasis dar 1909 metais: „Aukštas Nemuno krantas ties Nemunaičiu (12–13 m. aukščiau vandens lygio), kur dabar yra kalkinių tufų klodai, kadaise, matyt, buvo ežeru. Ten veisėsi kiautinių gyvulėlių (jų liekanas galima pastebėti tufuose) ir iš šaltinių tekėjo turtingas kalkėmis vanduo. Gyvūnėlių kiauteliai ir šaltinių vandens kalkės (ir geležies rūdis) sudarė storus tufų klodus. Tame laikotarpy Nemuno čia dar nebuvo. Kai Nemunas toj vietoj išarė ir pagilino savo vagą – dauguma šaltinių rado sau kitas žemesnes vietas, ežero vanduo ištekėjo Nemunan, vieta išdžiūvo, apsiklojus tik plonu durpių sluoksniu; o vėliau apaugo ir mišku.“
Norint surasti atodangą – Nemunaityje reikia nusileisti prie Nemuno krante įrengto rekreacinės zonos pėsčiųjų tako (Kranto g.), kuris veda iki Klebono akmens Nemune. Pakrante nuo poilsio zonos (į priešingą pusę) upės pasroviui paėjus (specialiai įrengto tako nėra) apie pora kilometrų – prieš jus atsivers nuostabus klintinių tufų atodangos vaizdas. Šiai nuostabaus reginio kelionei reikia tinkamos žygiams aprangos ir apavo. Šiltuoju metų laiku atodangą slepia augmenija, ji matosi ne taip ženkliai. Bendras atodangos ilgis yra 900 m, plotis – 20–30 m, aukštis – 1,2–10 m. Joje matyti sluoksniais išakėjęs balsvas, pilkas, rudas klinties tufas.