Biustas Baliui Sruogai buvo pastatytas 1997 m. spalio 16-ąją minint 50-ąsias rašytojo mirties metines, Birštono senajame parke, dvylikos liepų pusratyje iš pilko akmens – granito.
Pilko akmens biustas primena Birštono takais vaikščiojusį vieną žymiausių XX a. lietuvių rašytojų – Balį Sruogą. Įdomu tai, kad biusto aukštis toks pat kaip ir rašytojo ūgis – 190 cm. Jį 1997 m. sukūrė skulptorius Giedrius Plechavičius. Skverelyje, šalia medžiais apsupto paminklo, rengiami poezijos skaitymai, čia gali susėsti iki 20 žmonių. Kurorte rašytojas atsidūrė 1945 m. liepą, vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Išgyvenęs dvejų metų košmarą Štuthofo koncentracijos stovykloje profesorius į Birštoną atvyko praradęs sveikatą, o jo žmona istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė su dukterimi Dalia liko Vakaruose. „Baltosios vilos“, kurioje B. Sruoga mėgino atgauti dvasines ir fizines jėgas, nebeliko, tačiau per tris mėnesius kurorte jo atsiminimai, persmelkti ironija, sugulė į vieną žymiausių visų laikų lietuvių literatūros kūrinių – memuarų knygą „Dievų miškas“.
Deja, knygos turinys sovietų cenzoriams nepatiko, nes joje nebuvo smerkiami vokiečių fašistai ir aukštinamas sovietų didvyriškumas. Gerokai „pataisyta“ ji pirmąkart išleista tik praėjus dešimtmečiui po B. Sruogos mirties 1957 m. Romane pasakojama apie žmogiškumo trūkumą, nestinga juodojo humoro, kuris, ko gero, padėjo nepalūžti masinio žmonių naikinimo fabrike. Įdomu tai, kad net dirbdamas raštininku koncentracijos stovykloje, B. Sruoga sukūrė kelias komedijas. Birštone, užuot ilsėjęsis, Balys Sruoga rašė po 10–12 valandų kasdien. Čia jis sutiko ir savo mūzą – medikę Aldoną Daugėlaitę, kuri, tikėtina, slapčiomis tiekė tvarsliavą Lietuvos partizanams. Galbūt jai ir skirta kartu su „Dievų mišku“ Birštone sukurta poezijos rinktinė „Giesmės viešnelei žydriajai“.