Miške, šalia pagrindinio kelio „Telšiai-Seda“ maždaug 10-ajame kilometre stovi kryžius, kuris nurodo keliuką, kuriuo pasukus į miško gilumą atrasime Panų kalną, dar kitaip vadinamą Mergakalniu.Panų kalnas – tai padavimais garsėjanti kalva, apaugusi pušimis, juosiama pelkių. Šiandien Panų kalne aukojamos Šv. Mišios. Maldininkai lanko kalnelį, sudeda aplink koplyčią kryžius ir kryželius. Žmonės čia palieka savo rūpesčius, išsako prašymus, aplankę kalnelį jaučiasi dvasiškai stipresni.
Panų kalną Lietuvos archeologas Fiodoras Pokrovskis įtraukė į Kauno gubernijos archeologijos žemėlapį, kurį jis išleido Vilniuje 1899 m. Kalną minėjo ir Petras Tarasenka 1928 m. knygoje „Lietuvių archeologijos medžiaga“. Panų kalno rytinėje dalyje nuo seno stovėjo dvi koplytėlės. Apie vandalizmą šioje vietoje sovietmečiu rašė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. 1982 m. balandžio 4 d. jos buvo nuverstos ir nustumtos į tvenkinį. Koplytėlės atstatytos 1990 m. liepos mėn.
Panų kalnas minimas keliuose padavimuose:
Tai esą buvusi slėpimosi vieta nuo užpuolusių priešų. Kai kraštą XVII a. užplūdo švedai, ten pasislėpė iš apylinkių subėgusios merginos ir jaunos moterys. Sužinoję po kalnu esant pasislėpusias merginas, švedai užvertę urvų angą ir taip palaidoję apie 2000 merginų ir jaunų moterų. Iš čia kilęs ir kalno vardas. Žuvusiosioms atminti ant kalno buvo pastatyta koplyčia. Kalno papėdės šaltinis laikytas stebuklingu – jo vandeniu gydyta skaudančias akis.</li><li>Kalne stovėjo vienuolynas, kuriame gyveno jaunos panos – .Stovėjo bažnyčia, kurioje švedų užpuolimo metu slėpėsi mergaitės. Bet jos buvo švedų nužudytos, pati bažnyčia sugriauta.