Maršruto ilgis: 1,30 km. Tako pradžia yra prie Sirvėtos regioninio parko lankytojų centro, kur įrengta vidaus ekspozicija – Mitologija. Taigi šis mitologinis takas yra tarsi vidaus ekspozicijos tęsinys lauke. Čia lankytoją pasitinka dvi skulptūros: Aukščiausio Dievo ir Perkūno-Velino (velnio). Aukščiausiasis globojo žynius ir vadus, Perkūnui aukodavo ir meldėsi kariai, o Velinas – žemdirbių bei gyvulininkystės globėjas. Šaltuoju metų sezonu Velinas užmigdo gamtą, sulėtina gamtos procesus. Atėjus pavasariui pasigirsta ir pirmasis griaustinis – Perkūnas išlaisvina žemę iš sąstingio ir pradeda naują gyvybės ciklą. Velino amžina nesantaika su Perkūnu ir suka gamtos ratą – žiema, pavasaris, vasara, ruduo… Perkūno simbolis – žaibas, akmeninis kirvukas, o Velino – raktas, kuris „užrakina“ ir vėl „atrakina“ žemę. Šios skulptūros autorė skulptorė, profesorė Dalia Matulaitė.
Šalia esančio valstybės saugomo gamtos objekto ,,Liepų pavėsinės“ sutinkame Laimos, likimo deivės, skulptūrą. Buvo tikima, kad ji nusileidusi į žemę įsikūnija ne kur kitur, o būtent liepose. Sakmėse Laima prie kūdikio lopšio verpia likimo siūlą. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas žmogaus gyvenimas. Laimos ištarmę skelbia gegutė, antelė, gulbė. Valdo Bubelevičiaus akmeninėje skulptūroje išreiškė šį deivės virtimą paukščiu.
Toliau takas nuveda Šventos miško link, kur matosi išlikęs dvarvietės tvenkinys. Keliaudamas ratu miške, žmogus patenka į kitą, žemesnį lygmenį. Čia sutinkamos skulptūros dievybių, kurios yra arčiau žmogaus, visada šalia: Lazdona, Kelukis, Žemyna, Javinė, Upinis, Kremata, Aušlavis, Žvėrūna (Medeina) ir Zuikių dievas, Žemėpatis, Girinis, Gabija, Ežerinis, Veliona…