Nuošaliame Kybartų kaime, Lietuvos – Lenkijos pasienyje, karininko Donato Mazurkevičiaus įkurtame muziejuje po atviru dangumi nemažą dalį „Jotvingių kiemo“ ekspozicijos sudaro gamtos paveldas. Visų pirma tai akmenys, suvežti iš aplinkinių laukų bei tolimesnių vietovių, neretai – labai įstabių formų. Gražiai ir kūrybiškai persipina Lazdijų gamtos ir žmonių istorijos. Greta unikalių gamtos kūrinių čia savo vietą rado šio krašto istorijos simboliai – karo laikų sviedinių tūtos, etnografiniai buities reikmenys, nuo valstybės sienos atgabenti jau nebenaudojami pasienio stulpai, atspindintys epochos peripetijas ir skaudžią praeitį. Didžiąją „Jotvingių kiemo“ ekspozicijos dalį sudaro senieji šio krašto žmonių buities reikmenys ir padargai.
Kaip atsirado pirmas akmuo, pasakoja Donatas Mazurkevičius: Tuo metu dirbau Lazdijų r. Būdviečio kolūkyje vairuotoju. Vieną rugsėjo dieną teko vežti statybininkams akmenis. Akmenims atsidūrus ant žemės, pamačiau keletą akmenų, įdomesnių savo forma. Ir tada kilo mintis – juk šie akmenys bus sudėti į pamatų duobę, užlieti cementu ir amžiams palaidoti. Man tada jų tiesiog pagailo, panorau juos išsaugoti ir dar parodyti kitiems. Tą vakarą minėtus akmenis parsivežiau ir sudėjau prie namų esančiame miškelyje. Tokia buvo pradžių pradžia: surinkti ir parodyti kitiems gražiausius ir įdomiausius akmenis. Akmuo mane visada traukė kaip tvirtumo ir amžinumo simbolis. Vėliau pradėjau domėtis ir žmogaus rankų paliestais akmenimis: girnomis, akmeniniais kirvukais, strėlių antgaliais, patrankų sviediniais. Muziejų įkūriau tėvų atgautos žemės vieno nederlingo kalnelio viršūnėje.Pirmoji mintis – tik rinkti ir rodyti kitiems įdomius akmenis – vėliau plėtėsi ir augo.