Aplankykite poeto Prano Vaičaičio muziejų jo gimtajame Santakų kaime ir susipažinkite su poeto gyvenimu ir kūryba ekskursijos ar pamokos vaikams metu, sudalyvaukite sodyboje minimuose poeto jubiliejuose, rengiamuose žymių žmonių susitikimuose po P. Vaičaičio ąžuolu, kituose renginiuose.
Įrengtame memorialiniame kambaryje eksponuojamos fotonuotraukos, poeto kūrybos knygos, suvenyrai, dovanos, albumai, biustas, rankšluoščiai su įrašais, knygos, spaudos straipsniai apie poetą.
Pranas Vaičaitis gimė 1876 m. Santakų kaime, netoli Sintautų. Tėvų verčiamas lankė Sintautų pradžios mokyklą, bet vaikystėje mokytis nemėgo ir mokyklos nebaigė.
Vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1895 m. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, baigdamas gavo pirmojo laipsnio diplomą. Peterburge P.Vaičaitis aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje, rašė ir vertė, sekė draudžiamą lietuvių spaudą ir pats joje bendradarbiavo, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba.
Trumpai dirbo Rusijoje. Tačiau susirgo džiova ir grįžo tėviškėn. Mirė 1901 m. rugsėjo 21 d., būdamas vos 25 m. Palaidotas Sintautų kapinėse. Apylinkės žmonės pasakojo apie graudžias iškilmingas laidotuves, į kurias atvyko iš Peterburgo poeto draugai ir nešė karstą iš pat namų į Sintautų kapines.
P.Vaičaitis parašė eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų, iš viso 98 originalius eilėraščius (iš jų – 10 trumpų epigramų), 21 vertimą bei sekimą (jų tarpe – dviejų Aleksandro Puškino mažųjų dramų vertimus). Eilėraščiai buvo spausdinami „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Ūkininke“.
Poezijai būdingi jaunystės svajonių, meilės, tėvynės ilgesio motyvai. Joje poetizuojama gimtojo krašto gamta, aukštinama Lietuvos praeitis, žadinami tautinio orumo jausmai. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis. Pasirašinėjo slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaką. Pirmasis poezijos rinkinys išleistas 1903 m. JAV jau po poeto mirties.
Poetui sodybos kieme pastatytas paminklas (autorius K. Krasauskas, 1996).