Raigardo slėnis – tai kraštovaizdžio draustinis su didžiausiu šalyje sufoziniu cirku (14 km iš vakarų į rytus ir 4 km iš šiaurės į pietus) yra 9 km už kurorto važiuojant Gardino plentu. Nuo neatmenamų laikų manoma, kad Raigardo duburio šlaitai kartu su aukštame sausame šlaite išaugusiomis pušimis slenka į versmėtą prarają. Klonis kasmet didėjo. Raigardu duburys vadinti pradėtas nuo tada, kai mūsų kalboje miestai buvo vadinami gardais, o klampynės – rajomis. Iš anų dviejų senovinių mūsų kalbos žodžių ir atsirado Raigardas. Raigardo klonis paskelbtas landšaftiniu draustiniu. Dugne – plačios lankos, kuriose iškyla kopos, tvyro senvagės. Raigardo slėnis saugomas kaip retos sandaros žemės forma, susidariusi palyginti neseniai (prieš 5000 metų) ir dar dabar besiformuojanti. Šlaito papėdėje yra vandeningų šaltinių, dėl kurių slėnio šonas nuo senų laikų ir dabar tebeslenka.
Legenda pasakoja, kad slėnio vietoje kadaise buvo turtingas miestas Raigardas, kurio gyventojai nuolat puotavo, per daug šventė ir taip pykdė Perkūną. Dėl tokio jų elgesio miestas sugriuvo ir prasmego skradžiai, o nuo to laiko žemėje skamba prakeiktųjų varpas – jie ieško išėjimo iš požemio karalystės. Tas išėjimas yra užverstas Velnio akmeniu slėnio pakraštyje, prie Švendubrės. Sūrūs Druskininkų vandenys – tai pasmerktųjų ašaros.