Rambyno kalnas nuolat traukia keliautojų dėmesį. Nuo kalno atsiveria įspūdingas kraštovaizdis į Nemuną ir kitą jo krantą, kuriame boluoja Tilžės ir Ragainės miestų panoramos. Manoma, jog čia yra buvusi viena svarbiausių skalvių genties šventviečių. Istorikai spėja, kad ant Rambyno kalno yra stovėjusi 1276 metais kryžiuočių sunaikinta skalvių pilis Ramigė. Šiandien Rambyno kalnu vadinama tik likusi piliakalnio papėdė. Didelė kalno dalis, paplauta Nemuno, nugriuvo 1835 m. Kitos griūtys įvyko 1878m. ir 1926 m. vasarą. Dabartinio Rambyno kalno aukštis yra 45,4 m. virš jūros lygio. Rambyno kalną ypač išgarsino Martynas Jankus ir Vydūnas. 1884 metais čia pradėtos rengti Joninių šventės, į kurias suplaukdavo žmonės iš visos Lietuvos.Rambyno alkakalnį puošia Nacionalinės premijos laureato, skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas aukuras, turintis gilią istorinę prasmę. Jis simbolizuoja baltų dievų trejybę – Patrimpą, Perkūną, Patulą.
Legendos
Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo“. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse.
Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Apie jį žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo – 15 uolekčių apimties.
Legenda sako, kad vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmęs pildytis – kalnas pradėjo smegti į Nemuną. Iš tiesų, 1811 m. akmuo susprogdintas, todėl iki mūsų dienų jis neišliko. Yra žinoma, kad viena jo nuolaužų iki Antrojo pasaulinio karo saugota Karaliaučiaus muziejuje.
1867 m. per Rytprūsius ir Kuršių neriją keliavo smalsus Berlyno žurnalistas Otas Glagau. Aplankęs Rambyno kalną, išgirdo dar daug pasakojimų apie kitados čia atlikinėtas pagoniškąsias apeigas. Jis užrašė: „Rambynas ir dabar yra šventas kalnas: seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba, o naktį su baime vengia. Laima irgi tebėra gyva lietuvininkų širdyse. Beje, ji nebepatiesia paklodės kūdikiui gimstant, nebešaukia balsu Rambyne, kai gresia netikėtas pavojus, bet žmonės ją tebelaiko likimo lėmėja ir laimės deive. Ištikus netikėtai nelaimei, lietuvininkai, kurie visi yra griežti fatalistai, dar šiandien sako: „Taip Laima lėmė“, arba ką svarbesnio užsimodami pradėti: „Su Laima laimėsiu!“.