Raudonės pilis – rezidencinė pilis Raudonėje, dešiniajame Nemuno krante Jurbarko rajone.
Pilies rūmuose iki 2018 m. veikė Raudonės pagrindinė mokykla. Į pilies bokštą (33,5 m aukščio) leidžiama patekti ir turistams.
Istorija
Pirmosios pilys Nemuno pakrantėj statytos dar apie 1300 metus kaip kovų su kryžiuočiais gynybiniai postai. Po Žalgirio mūšio jų svarba sunyko. Tačiau pilys atgimė XVI–XVII a., kai Nemunas tapo prekybos keliu. Raudonės pilis yra priskiriama tokioms antrosios kartos reprezentacinėms panemunės pilims. XVI a. pabaigoje miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas (iš Prūsijos kilęs miško eksportuotojas) Raudonėje pagal olandų architekto Petro Nonharto (vok. Peter Nonhardt) projektą pasistatė renesanso stiliaus įtvirtintus dvaro rūmus – pilį.
XVII a. antrojoje pusėje didelius perstatymus atliko Lietuvos didysis iždininkas ir Lietuvos didysis sekretorius Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (pilį pastačiusio pirklio anūkas), įrengęs čia savo rezidenciją. Tai buvo pilies klestėjimo metai. Vėliau, išmirus Kiršenšteinams, įsikūrė jų giminaičiai Olendskiai XVIII–XIX a. keliskart perstatė pilį (daugiausia pagal klasicizmo tradicijas; autorius galėjo būti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius).
Pilį apgadino gaisras. 1811 m. ją iš Olendskių nusipirko Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas, kuris keitė daugiau jos vidų, tačiau taip pat rekonstravo pilį, iškasė tvenkinius, pastatė neogotikinio stiliaus malūną. Dmitrijaus Zubovo duktė Sofija von Pirch-Kaisarova 1854–1877 m. vėl pagal L. C. Anikinio projektą perstatė pilį, kuri įgavo neogotikos bruožų ir dabartinę išvaizdą.
1877 m. pilį jau valdė Kaisarovos dukra Sofija Waxell, o veliau ir anūkė, taip pat Sofija, ištekėjusi už portugalo José Carloso de Faria e Castro. 1903 m. atliktas kapitalinis pilies remontas, tačiau per I pasaulinį karą smarkiai nuniokota ir išgrobta. Po karo de Faria e Castro giminė nuskurdo ir pilis 1934 m. buvo parduota iš varžytinių – ją įsigijo LR švietimo ministerija, vėliau perduota Lietuvos bankui. 1944 m. rugpjūčio 6 d. vokiečiai susprogdino pietinį didįjį bokštą (34,5 m aukščio), kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso. 1965 m. pilis atstatyta (projekto autoriai – architektai S. Čerškutė ir V. Jurkštas), joje įsikūrė Raudonės pagrindinė mokykla, 1968 m. atstatytas didysis bokštas. Pritaikant pastatą mokyklai buvo sunaikintas istorinis interjeras.
Parkas
Greta pilies yra Raudonės parkas (26,8 ha; pradėtas kurti XVI a. pabaigoje), vandens malūnas, gamtos paminklas – Gedimino ąžuolas. Dabar čia driekiasi dvi mažalapių liepų ir paprastųjų eglių alėjos. Auga apie 200 metų kaštonas, kurio skersmuo siekia 1,3–1,4 metro. Parke taip pat yra Antrojo pasaulinio karo karių kapinės su paminklu Raudonajai Armijai.
Parkas imtas veisti XVI a. pabaigoje, vėliau buvo plečiamas, pertvarkomas, sodinamas. Jį įkūrė K. Kiršenšteinas. P. Zubovui valdant iškastas tvenkinys, įrengtos apžvalgos aikštelės. S. Kaisarova įrengė naują takų sistemą, pasodino egzotiškų medžių (riešutmedis, europinis maumedis, baltažiedis vikmedis ir kt.). Po karo dalis želdinių iškirsta mokyklai kūrenti.
Įrengta Šaulių aikštė (tarpukario joje rinkdavosi šauliai), yra Draugystės, Meilės kalnai, skroblų alėja veda link Beždžionkalnio (pasakojama, kad vienas pilies savininkas turėjo beždžionę, kurią labai mylėjo, o po jos mirties palaidojo ir kapo vietoje supylė kalnelį). Pilies šiaurinėje pusėje yra raudonų plytų malūnas, pastatytas 1877 m. Jame buvo dvaro tarnų gyvenamosios patalpos, ratinė. Tarpukariu jame dar buvo gyvenama, kai kuriose patalpose pilti javai. 1923 m. pastate įkurtas malūnas.