Raudonskardžio atodangoje yra matomi paskutiniojo ledlaikio metu susiformavę ledyniniai dariniai – rusvaspalvės morenos sluoksniai. Nuo Raudonskardžio atsiveria slėnio panorama, kurioje matyti kelių terasų lygmenys. Atodangos aukštis iki 20 m. Ji atidengia iki pat moreninės lygumos paviršiaus viršutinių kvartero nuogulų sluoksnių, apatiniai yra paslėpti po deliuviu.
Po nestoru dirvožemio sluoksniu slūgso moreninis priemolis, suklotas sutirpus šiame rajone paskutiniojo Nemuno apledėjimo Baltijos stadijos Vidurio Lietuvos fazės ledynui.
Prie atodangos yra įrengta atokvėpio aikštelė su 4 vietų automobilių stovėjimo aikštele, 2 suoliukais ir 1 informaciniu stendu.
Raudonskardis – molinga kalva, besileidžianti į Ventos upės vingį. Šemetaičiuose gyvenusio kraštotyrininko Jono Mato 1933 m. užrašytas toks paliudijimas: „Tame Raudonskardyje yra skylė tokia: pusė sieksnio taip, pusė taip, kvadratinė. Mesdavom akmenį į tą skylę, akmuo nukris kaip į pečiaus dugną – skambėdamas. O lįsti bijojom, kad neužgriūtų. Kas ją išdūrė, tą skylę, tai niekas nežino ir niekas nešnekėjo, nė seni žmonės. Tik nuslinko molis. Tas Raudonskardis visas iš molio.“
Taip pat kalbėta, jog nuo Papilės malūno į vakarus, Tryškių pusėn, esąs išraustas kelių varstų ilgumo urvas. Taip pat sakyta, jog apie 1890 ar 1891 metus tame Raudonskardyje, prie pat vandens, atsivėrusi skylė su pusapvaliu viršumi.