Rietavo Oginskių koplyčia-mauzoliejus (Rietavo Aušros vartų koplyčia) – išlikęs buvusio Rietavo dvaro komplekso statinys, stovintis dvarvietės pakraštyje. Čia, parko pakraštyje, palaidoti keli Rietavą valdžiusių Oginskių šeimos nariai.
Koplyčia – stačiakampio formos statinys, kurio stilius – eklektiškas (šiam stiliui būdingas laisvas praeities stilistinių formų jungimas). Į vidų patenkama iš vakarų pusės. Šoniniai fasadai pietuose bei šiaurėje – plokštuminiai, tolygūs. Plokštuminiai yra ir abu centriniai fasadai – vakarinis bei galinis rytų. Juose vyrauja neoromantinės formos. Daugiausia dekoro elementų turi pagrindinis fasadas, kurio centre yra gana didelės pusapvalės arkos formos durys – portalas.
Portalą sudaro puslankio formos archivolta (apvadas), virš kurios – trikampio formos arkatūrinis (nedidelių, tarpusavyje sujungtų dekoratyvinių arkų eilė) plastinis dekoras, primenantis stilizuotą augalinį motyvą. Arkatūros viršuje – karnizas, kuris lyg sudėliotas iš mažyčių keturkampių piramidėlių. Fasado kampus pabrėžia miniatiūriniai bokšteliai, iškylantys virš kraigo ir užbaigti metaliniais kryžiais. Portalo lygyje bokšteliuose yra nedidelės nišos su šventųjų skulptūrėlėmis.
Šoniniai fasadai – lygūs, tik sienos centre būta skulptūrinių angelų galvučių, tačiau jos iki šių dienų neišliko. Koplyčios vidus įrengtas kukliai. Centrinę vietą prie galinės sienos užima altorius. Jis padarytas iš natūralaus balto ir dirbtinio pilko marmuro. Altorius apie 1873-1874 m. atvežtas iš Briuselio. Tai – skulptoriaus Leono Bukno darbas. Yra išlikę pasakojimų, esą prie altoriaus dirbtinio marmuro plokštės buvęs pritvirtintas sidabriniais šarvais papuoštas Marijos paveikslas. Manoma, jog II pasaulinio karo metais Rietavo tikintieji, pabūgę, kad Marijos paveikslas nebūtų pagrobtas, išvežtas arba sunaikintas, perkėlė jį į Spraudžio bažnyčią. Ten jis buvo pritvirtintas viename šoninių altorių, o neseniai, kai buvo atnaujintas, pakabintas Spraudžio bažnyčios centriniame altoriuje.
Išlikusios unikalios koplyčios-mauzoliejaus lubos. Visame jų plote įkomponuotas didžiulis lotyniškos formos kryžius, kurio centre – skulptūrinis Dievo atvaizdas. Kryžiaus galuose – figūrinės kompozicijos, o ilgąją jo dalį puošia vynuogių girlianda. Lubos iki šių dienų išliko nepakeistos. Grindys išklotos marmuro plytelėmis.