Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus atidarytas 1995 m. vieninteliame išlikusiame XIX a. vidurio architektūrinio ansamblio pastate, kuriame 1874–1903 m. veikė kunigaikščio Bogdano Oginskio (1848–1909) muzikos mokykla.
Rietavo istorijos ekspozicija
vertingiausios jos dalys: dailininko J. Vosyliaus sukurtos freskos „Kunigaikščiai Oginskiai Rietave“, „Kunigaikščių Oginskių genealogijos studija“, „Kunigaikščių Oginskių kultūrinės veiklos pėdsakai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“;
Žymiausių Rietavo švietėjų portretai.
Rietaviškiai – nacionalinio išsivadavimo ir rezistencinių kovų dalyviai. Sovietinė okupacija, tremtys. Rietavo dvaro archeologiniai tyrimai. Rietavo švietimo ir kultūros raida. Rietavo apylinkių etnografija. Lietuvos dvarų kultūrinės raidos ekspozicija.</li><li>Kultūrinė, šviečiamoji veikla.
Istorija
Pirmuosius muziejinių vertybių suvokimo orientyrus Rietavo istorijoje suformavo kunigaikščiai Oginskiai. XIX amžiuje paskutinę šios giminės rezidenciją Rietave išgarsino ne tiktai unikalių socialinių reformų, švietimo, kultūros, mokslo, technikos naujovių proveržis, bet ir puikūs meno kūrinių, archeologijos, senovinių ginklų, muzikos instrumentų rinkiniai, puošniai įrištų muzikinių natų, partitūrų kolekcija, turtinga dvaro biblioteka.
Įvairios negandos lėmė, kad daugelį šių vertybių XX a. pirmoje pusėje ( o ir vėlesniais metais!) Rietavas negrįžtamai prarado. Išliko tik tai, kas visuotinių suiručių, kultūrinių nuosmukių metu atsidūrė didesnių miestų muziejuose, bibliotekų, archyvų fonduose, privačiose kolekcijose. Suprantama, kad šie praradimai aitrino Rietavo šviesuomenės gyvenimą, žadino pasiryžimą formuoti prielaidas patikimam Rietavo krašto istorijos išsaugojimui ir eksponavimui.
Rietavo muziejaus idėją brandino ne viena kultūros puoselėtojų karta. Apie tai byloja publikacijos archyviniuose leidiniuose, teminiai užrašai istorinėse fotografijose, įvairūs susirašinėjimų dokumentai. Idėjos gyvybingumą primena ir atskirų Rietavo šviesuolių, mokytojų, dėstytojų gyvenimas, pašvęstas visuomeninių muziejų ar bent jau muziejinių kampelių kūrimui. XX a. antroje pusėje nemažai vertingos kraštotyrinės medžiagos, muziejinių eksponatų buvo sukaupta Rietavo L. Ivinskio gimnazijoje (anuo metu – Rietavo vidurinėje mokykloje), Žemaitijos kolegijoje (anuomet – Rietavo tarybiniame ūkyje technikume), taip pat ir kitose Rietavo savivaldybės mokyklose ir įstaigose. Deja, vykstant įvairioms reorganizacijoms, įstaigų vadovų, darbuotojų kaitai, dalis sukauptų vertybių iš kai kurių visuomeninių muziejų vėl „išsivaikščiojo po žmones“, negrįžtamai pradingo.
Realios prielaidos patikimos, ilgalaikės muziejinės vizijos vystymuisi ėmė ryškėti tik 1990-1991 metais. Po atkaklių Rietavo ir Lietuvos šviesuomenės pastangų Atgimimo laikotarpiu prasidėjo lemiamas ilgai vilkintų ir žlugdytų Bogdano Oginskio muzikos mokyklos rūmų restauravimo darbų etapas. Jį užbaigus, čia ir buvo numatyta įkurti būsimą muziejų. Čia derėtų priminti, kad 1971 m. į dvaro sodybą įsiveržus milžiniškoms tuometinio Rietavo tarybinio ūkio technikumo statyboms, šis unikalus XIX a. kultūros židinys buvo pasmerktas … sugriūti!
1999 m. pagrindiniai atstatymo ir komplikuoto restauravimo darbai buvo užbaigti ir liepos 24 dieną čia buvo atidaryta Žemaičių dailės muziejaus globojama III Pasaulio žemaičių dailės parodos dalinė ekspozicija. Rietaviškiai galėjo betarpiškai susipažinti su Adomo Galdiko tapybos darbais, Juozo Vosyliaus tapytomis Oginskių istorijos freskomis, įžymių asmenybių portretų kolekcija. Kadangi tuo metu Rietavas priklausė Plungės rajonui, ką tik užgimusiam muziejui buvo suteiktas Žemaičių dailės muziejaus filialo statusas.