Ūlos upė buvo užtvenkta dar XVI a. Šalia buvo pastatyta geležies liejykla, kalykla. 1841 m. potvynis pastatą su užtvanka sunaikino. XIX a. antroje pusėje užtvanka su malūnu buvo atstatyta. Prie užtvankos kurį laikė veikė lentpjūvė, kalvė, milo vėlykla su dažykla. Žinoma, kad malūnas buvo pastatytas iš netašytų rąstų, vanduo suko 4 metrų skersmens vandens ratą. Pastarojo plotis buvo apie 1 m.
1930 m. vandens malūnas pertvarkytas malūnininko Pinkauskio iniciatyva: įrengta turbina, išmūryti dabartiniai malūno pamatai (anksčiau malūnas buvo ant polių), prie malūno pristatytas lentpjūvės, karšyklos priestatai, kitame upės krante pastatyta Milo vėlykla (sudegė apie 1955 m.). Užtvanka nuo seno buvo pritaikyta sielių ir palaido miško plukdymui. Pačiame tvenkinyje buvo rišami sieliai. Užtvanka kapitaliai suremontuota ir sielių plukdymui pritaikyta 1947 m. 1952 m. pavasarį vanduo užtvanką išgriovė. Iki to laiko veikė ir malūnas. 1978 m. tiltas su slenksčiu vėl atstatytas, tačiau pralaidos sielių plukdymui neliko. Aštuntajame dešimtmetyje visiškai sunyko ir malūno pastatas, išliko tik pamatai.