Šauklių senovės kulto vieta yra Eiškūno upelio kairiojo kranto terasoje, pakilumos vakariniame šlaite, žemesnėje vietoje, miško laukymėje. Joje guli į žemę susmegęs rausvas, stambaus grūdėtumo, netaisyklingo apskrito pavidalo, apskaldytais šonais ir plokštuma apeiginis akmuo, kurio skersmuo siekia 1,2 m.
Akmenį 1971 m. aptiko netoli gyvenęs rašytojas Romualdas Granauskas ir Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėjas gydytojas Vaclovas Intas, ieškoję eksponatų kuriamam muziejui.
1971 m. akmens aplinką tyrinėjo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius. Jis nustatė, kad akmuo yra buvusios pagonių šventyklos aukuras, šalia kurio aptikta duobė su ugniaviete. Duobės šonai ir dugnas buvę grįsti tokio paties rausvo granito nuoskalomis. Ugniavietėje rastas sudaužytas molinis dubenėlis, dengtas žalia glazūra, kuris datuojamas XVI-XVIII a. Šventyklą naikinant, akmuo buvo apskaldytas siekiant nuskelti aukuro dubenį, kurio žymės aptiktos nuoskalose.