Paplovinio ežero krante stovinti skulptūra pasakoja Igno ir Linos meilės istoriją iš kurios kilo miesto pavadinimas.
Skulptūra Ignui ir Linai pastatyta 1993 m. birželio 16 d. ant Paplavinio ežero kranto. Autorius – Gintaras Černius.
5 m aukščio ąžuolinė skulptūra susideda iš dviejų, tarpusavyje sujungtų dalių, su metalinėmis saulutėmis viršuje. Kitoje skulptūrų pusėje išpjaustytas trumpas Ignalinos legendos tekstas (Igno ir Linos istorija).
Legendoje apie Ignalinos vardo kilmę pasakojama, kad ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Ir turėjęs jis devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Užpuolus šį kraštą kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Lina liko krašto ir pilies valdove. Likimas lėmė jai pamilti vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną. Žmonės pasmerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Perkūnas pagailėjo įsimylėjėlių – leido jiems apsigyventi ežero dugne. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavo sklindančią Linos raudą. Suprato, kad Linos ir Igno meilė tebegyva. Ir kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Jo vanduo skaidrus kaip ašara. Tą šaltinėlį žmonės vadina Linos ašaromis.
Minint Ignalinos 150-mečio jubiliejų skulptūra atnaujinta, tačiau galbūt tiksliau būtų sakyti – iš naujo sukurta ir pastatyta vietoj buvusios, laiko ir oro negailestingai apgadintos. Tikras kūrėjas, kaip žinia, negali sukurti visiškai identiškų kūrinių. Taigi ir ąžuolinė skulptūra, vaizduojanti Liną ir Igną, Perkūno žaibus ir virš jų iškilusius Ignalinos miesto statinius su dailiais, saulėje spindinčiais bokšteliais, atgimė panaši, tačiau ir šiek tiek kitokia. Ignaliniečiai ir miesto svečiai dabar gėrisi menininko darbu, kuris jam pačiam ir jo šeimai labai brangus, išskirtinis ir prasmingas.