Vaikų literatūros muziejus (Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys) įsikūręs Nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus 1931 m. pastatytame modernistinio stiliaus name.
Vestibiulyje lankytojus pasitinka pasakų rašymo priemonės – įvairiausių formų rašikliai, kažkada ilgai sukioti rašytojų rankose, gal net apkramtyti, kol čežėdami ant balto popieriaus lapo „pagimdydavo“ pasaką. „Šimtaprocentiniai“, profesionalai rašytojai turėdavo spartesnę rašymo priemonę – spausdinimo mašinėlę, vaikams labai patrauklų eksponatą, todėl eksponuojame net tris senovines mašinėles, viena iš jų pritaikyta akliesiems. Nišoje, kurią seniau paslėpdavo šešėlių teatro ekranas, įsitaisė miriorama. Kas tai? Ogi senoviškas kinas, dabartinio kino pradininkas. Tik vaizdai ne ekrane, o telpa nedidelėje spalvingai dekoruotoje dėžutėje su dviem „ausim“-rankenom, kurias sukant, tempiama viduje įdėta ilga juosta su įvairiausiais paveikslėliais – dailininko M. Jonučio nupieštais, vaikų „pripiešinėtais“, ryškiaspalviai nuspalvintais.
Gali sukurti juostą apie ką tik nori – apie rašytoją, apie gamtos reiškinį, apie mokyklinį gyvenimą. Atėję mokiniai kūrybinėse dirbtuvėse išsitiesę naują baltą juostą paleis savo vaizduotę į „lankas“, o paskui visi sutūpę žiūrės, koks gi „filmas“ gavosi. Ant vestibiulio didžiulio lango kabo pasakų vartai, viduje slepiantys stebuklą – įsikūnijusią Juliaus Kaupo pasaką „Daktaras Kripštukas pragare“. Nukabinus masyvią „spyną“ , atvėrus varčias, – viena po kitos atsidaro durelės, atveriančios šios pasakos erdves – nuo Kauno Rotušės bokšto vitražų iki seno, negyvenamo namo rūsių, kuriuose, pasirodo, įsitaisęs pragaras su visais jo atributais – verdančiais katilais, apmusijusiais veidrodžiais, juodomis žvakėmis sidabro žvakidėse ir dejuojančiu iš skausmo pragaro valdovu.