Veliuonos piliakalniai – piliakalnių ir įtvirtinimų kompleksas Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, Veliuonos miestelyje, Nemuno slėnio šlaite. Kompleksas – archeologinis – istorinis paminklas, kurį sudaro Veliuonos I piliakalnis, vadinamas Gedimino kapu, jo papilys, vadinamas Pilies kalnu arba Ramybės kalnu ir už 2,7 km į vakarus esantis Veliuonos II piliakalnis, vadinamas Pilaitėmis.
Kompleksas
Gedimino kapas arba Veliuonos I piliakalnis pagal tradiciją laikomas prie Veliuonos žuvusio didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino žūties vieta. Tyrinėjimai rodo čia stovėjus medinę pilį, kurią dažnai puolė kryžiuočiai. Kunigaikščiui Gediminui prie piliakalnio pastatytas paminklas.
Pilies kalnas buvo laikomas atskiru kalnu. Jis atskirtas nuo Gedimino kapo 17 m. gylio grioviu, jo status 30 m aukščio šlaitas leidžiasi į Nemuno slėnį, rytinis į griovį, šiaurinis į Veliuonos upelio slėnį. Vakaruose nuo aukštumos jis atskirtas plačiu apie 4 m gylio grioviu. Viršuje didelė, apie 80 m. ilgio ir apie 40 m. pločio rytiniame gale aikštelė. Jos šiauriniame pakraštyje, pasakojama, anksčiau ir vakariniame bei rytiniame gale buvo matyti mūrinių sienų pamatai. Aikštelė apardyta XX a. pradžioje sodinant sodą. Po tyrimų nustatyta čia galėjus būti pirmojo piliakalnio papilį arba ant jo stovėjo 1412 m. atstatyta mūrinė Veliuonos pilis. Yra pagrindo manyti, kad toliau į vakarus – šiaurės vakarus aukštumoje greta pilies buvo įtvirtintas papilys, kuriame vėliau pastatyta bažnyčia ir kūrėsi miestelis.
Pilaitėse arba Veliuonos II piliakalnyje 2,65 km į vakarus nuo Veliuonos I piliakalnio, archeologų manymu stovėjo 1337 m. kryžiuočių pastatyta dviejų pastatų pilis, kuri turėjo blokuoti Veliuonos pilį. Sprendžiant pagal archeologinius tyrimus, ši pilaitė netrukus buvo lietuvių užpulta ir sudeginta.
Kompleksui priklauso ir į šiaurę esantis kiek ankstesnis II tūkstantmečio pradžios Antkalnės piliakalnis, dar vadinamas Milžino Kapu, Naujokų, Gystėnų piliakalniu.
Istorija
Piliakalnyje stovėjo Junigėdos (po 1319 m. Veliuonos) pilis, pastatyta 1291 m. balandį. Dar ją statant, puolimą surengė kryžiuočiai. Jie pilį puolė gana dažnai: 1292 m. birželį, 1293 m. žiemą (sudegino du papilius), 1293 m. liepos pabaigoje (vėl sudeginti papiliai), 1313 m., 1314 m. rudenį (užėmė ir sudegino papilį), 1317 m. (vėl sudegino papilį), 1318 m. rudenį (sudegino papilį), 1319 m. balandį (sugriautas papilys), 1339 m. žiemą. Ir tik 1348 m. rugpjūtį po 4 dienų apgulos ją užėmė ir sudegino. 1349 m. Veliuonos pilį lietuviai atstatė. Ją kryžiuočiai nesėkmingai puolė 1357 ir 1360 m. 1363 m. balandžio mėnesį magistras Vinrichas, nuniokojęs Naujojo Kauno ir Pieštvės pilis, atsitraukdamas apsupo Veliuonos pilį, įsistiprino palei ją ir panaudodamas apgulos mašiną ketvirtą dieną ją užėmė. Pilis buvo sudeginta, o jos pylimas nuskleistas.
Tačiau Veliuonos pilis buvo atstatyta dar kartą ir išstovėjo iki 1367 m. rugpjūčio 8 d., kai magistrui su kariuomene pasirodžius šalia pilies, ją sudegino patys gynėjai, prieš tai pasitraukę iš pilies. Trečią kartą Veliuonos pilis atstatyta 1411 m. vasarą, joje palikta stipri 400 vyrų įgula. Spėjama, kad ši pilis buvo pastatyta ankstesnės pilies papilio (Ramybės Kalno) vietoje. Ji tapo svarbių didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos diplomatinių susitikimų su Ordino atstovais vieta (jie vyko 1416 m. spalio 15-17 d., 1418 m. spalio 13-22 d. ir 1420 m. rugsėjo 8-11 d.). Čia 1423 m. gegužės 8, 9-18 d. vykusio tokio susitikimo metu buvo ratifikuota 1422 m. rugsėjo 27 d. sudaryta Melno taikos sutartis, pagal kurią vakarinės Lietuvos sienos išliko iki XX a.