Ventos-Dubysos perkasas (dar vadintas Žemaičių kanalu) buvo statomas 1825–1831 m. Tai buvo didžiausias techninis projektas visoje XIX a. Rusijos Imperijoje. Sudėtingą vandens susisiekimo įrenginį sudarė Ventos bei Dubysos upių vagos, jungiamasis ir apeinamasis kanalai, 29 užtvankos, 41 akmeninis šliuzas, 4 vandens rezervuarai, žiemos uostas ir net lynkelis, kad prireikus, laivai galėtų plaukti prieš srovę. Planuota, jog kanalu, kurio plotis 15 m, o gylis – 8,7 m, laivai į Ventspilio uostą galės gabenti iki 40 t svorio krovinius. Projekto sąmatinė vertė siekė 12 mln. rublių.Tačiau unikali hidrotechninė sistema nepradėjo veikti dėl 1831 m. kilusio sukilimo.
Istorija
Mintį vandens keliais sujungti Nemuno, Dauguvos, Vyslos ir Dniepro upių baseinus jau XVII-ame amžiuje svarstė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimai. Lietuvai labai trūko prekybos arterijų, sausumos keliai buvo blogi. Tačiau prasidėjus valstybės smukimui ir karams su Rusija bei Švedija, nei laiko, nei lėšų įdėjai įgyvendinti nebeužteko.
XVIII a. Rusijai aneksavus Lenkijos-Lietuvos valstybę, Nemuno upė tapo vienu iš svarbiausių prekybos kelių, jungiančių Vakarų Europą ir Rusiją. Strateginiu požiūriu šis kelias nebuvo patikimas, mat Nemuno žiotis kontroliavo Prūsija, galėjusi bet kada užblokuoti judėjimą. Kadangi Rusijos ir Prūsijos santykiai buvo įtempti, rusai pradėjo kurti planus, kaip iš Nemuno patekti į Baltijos uostus, apeinant upės žiotis. 1796 m. generolas de Vitte buvo pasiųstas ištirti galimybės sujungti Nemuno ir Ventos baseinus. Jis surado tinkamą vietą netoli Kurtuvėnų, kur Ventos ir Dubysos upes teskiria 15 km pločio slėnis.
Ventos-Dubysos perkasas (dar vadintas Žemaičių kanalu) buvo statomas 1825–1831 m. Tai buvo didžiausias techninis projektas visoje XIX a. Rusijos Imperijoje. Sudėtingą vandens susisiekimo įrenginį sudarė Ventos bei Dubysos upių vagos, jungiamasis ir apeinamasis kanalai, 29 užtvankos, 41 akmeninis šliuzas, 4 vandens rezervuarai, žiemos uostas ir net lynkelis, kad prireikus, laivai galėtų plaukti prieš srovę. Planuota, jog kanalu, kurio plotis 15 m, o gylis – 8,7 m, laivai į Ventspilio uostą galės gabenti iki 40 t svorio krovinius. Projekto sąmatinė vertė siekė 12 mln. rublių.
Perkasą statė rusų kareiviai, vadovaujami projekto autoriaus papulkininkio A. Rokosovskio. Kurtuvėnuose buvo įkurdintas jėgerių pulko štabas ir du batalionai, pastatyta plytų gamykla su mašinomis moliui minkyti, prie Bubių iškastas žiemos uostas.
1829 m. perkaso statyboje dirbo šeši kareivių pulkai (apie18 tūkst. žmonių). Buvo iškastas visas jungiamasis kanalas ir didesnioji dalis apeinamojo, pastatytas tiltas per Dubysą, beveik įrengtas uostas.
Tačiau unikali hidrotechninė sistema nepradėjo veikti dėl 1831 m. kilusio sukilimo. Dalis įrengimų buvo sunaikinta, įrankiai išgrobstyti. Numalšinus sukilimą paaiškėjo, kad darbams užbaigti neužtenka lėšų. Galimybėmis projektą atgaivinti caro valdžia domėjosi ne kartą, bet konkretiems darbams vis sutrukdydavo karinai konfliktai: Rusijos-Japonijos karas, 1905-ųjų revoliucija, I-asis pasaulinis karas.
Užbaigti perkaso statybą, nukreipiant vandens kelią per Šventosios upę, norėjo ir Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, tačiau 1923 m. Lietuvai susigrąžinus Klaipėdos kraštą, vandens susisiekimo problema tapo nebeaktuali.
Šiandien už trijų kilometrų nuo Kurtuvėnų yra išlikusi įspūdingiausia perkaso projekto dalis – rankomis iškastas 15 km ilgio Ventos-Dubysos jungiamasis kanalas. Dabar jo dugnu sruvena nedidelis upelis, tik už Bunokiškės miško kanale daugiau vandens. Ties Žadvainiais yra vieta, kur kanalo vanduo teka skirtingomis kryptimis: į vakarus (į Ventą) ir į rytus (į Dubysą). Prie Svilės kaimo galima pamatyti vieno šliuzo liekanas. Nuo Bubių tilto nesunku įžvelgti žiemos uosto žymes – taisyklingus stačius krantus. Su perkaso statyba siejami ir du akmeniniai pastatai prie Kurtuvėnų kryžkelės, kur būta Rusijos kariuomenės sandėlių. Viename iš jų dabar veikia smuklė.