Kernavės piliakalnių papėdėje, Pajautos slėnyje, gyvenusių miestelėnų trijų kiemų mokslinė rekonstrukcija. Archeologinių tyrimų metu drėgname kultūriniame sluoksnyje rasta gerai išlikusių medinių pastatų ir tvorų liekanų, gausybė organinės kilmės dirbinių iš medžio, tošies, odos, rago suteikė neįkainojamos informacijos apie to meto miestelėnų gyvenamąją aplinką, buitį ir amatus. Tyrimų duomenys leido nustatyti, kad šiuose kiemuose viduramžiais gyveno ir paveldimu amatu vertėsi net kelios juvelyrų, kalvių ir rago apdirbėjų kartos. Jų dirbinių ir darbo įrankių galite pamatyti Kernavės archeologinės vietovės muziejaus ekspozicijoje.
Viduramžių Kernavė – tai medinio užstatymo miestas, kuriame klestėjo amatininkų, pirklių ir karių bendruomenė. XIII–XIV a. miestas užėmė apie 40 ha ploto teritoriją, turėjo gerai įtvirtintų piliakalnių gynybinę sistemą, susiformavusį kiemų ir gatvių tinklą. Kiemus nuo gatvės ir kaimynų skyrė vertikalių lentų ir rąstų arba iš šakų pintos tvoros. Juose stovėjo vienas gyvenamasis ir keli gamybinės bei ūkinės paskirties pastatai. Statiniai buvo rentinės konstrukcijos, dengti lentiniais stogais. Gyvenamuosiuose namuose ir amatininkų dirbtuvėse rasta skeltinių lentų grindys ir būstui šildyti bei maistui gaminti naudotos molinės krosnys. Visiems statybos darbams buvo naudojama spygliuočių mediena. Brangių kaltinės geležies detalių to meto medinėje architektūroje naudota nedaug, statyta be vinių.
XIII–XIV a. Kernavė buvo svarbus Lietuvos politinis, administracinis ir ekonominis centras. Atkurtas to meto Kernavės fragmentas – tai bandymas rekonstruoti ankstyvosios miesto bendruomenės gyvenamąją aplinką.