1503 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu Vilniaus miestelėnų lėšomis buvo pradėta statyti gynybinė siena, apjuosusi visą miestą. Ji sudarė uždarą žiedą, kuris buvo beveik pustrečio kilometro ilgio. Sienos aukštis vietomis siekė dešimt–dvylika metrų, o mūro storis svyravo nuo 90 cm iki beveik pusantro metro. Buvo įrengta dešimt vartų. Statyba buvo baigta 1522 m., o vėliau, XVII a. pirmoje pusėje, sienoje šalia Subačiaus vartų buvo pastatyta bastėja. Tai buvo gynybinis statinys, susidedantis iš bokšto, artilerijai skirtos pasaginės dalies bei juos jungiančio tunelio.
Bastėja stipriai nukentėjo 1655–1661 metais, per karą su Rusija. Nors po to ji ir buvo atstatyta, tačiau ilgainiui gynybinis statinys neteko savo funkcijos ir apleistas nyko. XVIII a. pabaigoje bastėjos teritorija buvo paversta miesto šiukšlynu, grioviai ir mūrai užpilti. Iš bastėjos buvo telikusios legendos apie ten gyvenantį baziliską ir požeminį tunelį, jungiantį Vilniaus ir Trakų pilis. Atnaujintoje ekspozicijoje galima iš arti susipažinti su šiuo architektūros paminklu, pristatoma Vilniaus gynybinės sienos istorija ir to meto ginkluotė.