Žagarės regioninio parko vyšnių sodas pradėtas sodinti 2011 m. pavasarį Žagarės miesto pakraštyje Švėtės upės pakrantėje, 2019 m. atnaujintas, plotas – 3,7 ha. Sodo idėja kilo neatsitiktinai. Žagarė nuo seno garsi ypatinga vyšnių rūšimi – žagarvyšnėmis, nes dolomitinis žemės paviršius palankus šios rūšies vyšnios skoniui susiformuoti. Žagarvyšnė – ankstyvoji vyšnių veislė, pagal vieną iš versijų, kilusi iš Žagarės dvare augintų vyšnių sėjinukų. Įdomu tai, kad dar apie 1786 m. Žagarės gyventojų prievolėse buvo nurodyta, kad kiekvienas gyventojas savo sodyboje turi pasodinti po vyšnią.
XVIII a. žagariečiai vyšnių derėjimo metu užsidirbdavo visiems metams. Sakoma, kad kiekvienas apylinkės kaimų ūkininkas augino po 2-5 ha žagarvyšnių. Jeigu jos kurią vasarą gerai užderėdavo ir pavykdavo gražiai su koteliais nuskinti, nuvežę į Rygą vežimą, gaudavo tiek, kiek už gerą arklį. Iki Rygos buvo daugiau nei 80 km kelio. Kad vyšnios nesusikratytų, varydavosi žingine ir tekdavo važiuoti 30 valandų. Dažniausiai važiuodavo keli kaimynai kartu. O XX a. pradžioje Peterburgo turguje buvęs net atskiras žagarvyšnių skyrius, o vienas Rygos fabrikas iš žagarvyšnių gamino likerį. Manoma, kad Sankt Peterburge net Sergejus Jeseninas su mylimąja Aisedora Dunkan ragavę žagariškių gardėsių. Apsilankę Žagarėje visi susidomėdavo šitomis žemomis, anksti sunokstančiomis vyšniomis ir parsiveždavo jų į savąjį kraštą. Bet daugiausia jos plito tada, kai šių apylinkių gyventojai keldavosi gyventi į kitą vietą. Į Lietuvoje Nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašyta 1962 m. Yra kelios žagarvyšnių atmainos, besiskiriančios vaisių prinokimo laiku, derlingumu, vaismedžių forma ir kitais požymiais. Ir dabar žagarvyšnės auga beveik kiekvienoje sodyboje ir yra tarsi išskirtinis Žagarės miesto simbolis.