1997 metais Dzūkijos krašto medžio drožėjai pradėjo kurti lietuvių tautos senojo tikėjimo šventyklos interpretaciją, – Žaltės slėnį. Išdrožta vienas pagrindinių lietuvių dievų – Perkūnas, laikantis žaibą palaipsniui pereinantį į žaltį. Prieš šią skulptūrą – akmeninis aukuras – šventos ugnies vieta, kurią saugo keturios vaidilutės. Įspūdingi slėnio vartai, simbolizuojantys perėjimą į kitą erdvę, skiriantys gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, nes netoliese, 10 kv. V-VII amžiaus pilkapiai.
