Lankytinos vietos
- Senasis arsenalas
- Naujasis arsenalas
- Gedimino pilies bokštas
- Valdovų rūmai
- Vilniaus Arkikatedra bazilika
- Prezidentūra
- Singatarų namai
- Marijos ir Jurgio Šlapelių namas
- Chodkevičių rūmai
- Pacų rūmai
- Vilniaus rotušė
- Vilniaus gynybinės sienos bastėja
- Aušros vartai
- Lietuvos nacionaline filharmonija
- Vilniaus Choralinė sinagoga
- Tiškevičių rūmai
- Mažieji Radvilų rūmai
- Radvilų rūmai
Senasis arsenalas
Arsenalo g. 3, Vilnius
Pirmo aukšto salėje „Lietuva iki Kristaus“ lankytojas susipažįsta su seniausiais eksponatais – akmens amžiuje vietos gyventojų naudotais darbo įrankiais ir ginklais. Archeologiniai radiniai, susiję su medžiokle, namų ūkiu, žvejyba, ankstyvąja žemdirbyste, menu, tikėjimu, atskleidžia priešistoriniais laikais Lietuvos teritorijoje gyvenusio žmogaus pasaulėžiūrą. Papildytoje ekspozicijoje pristatomos septynių pačių reikšmingiausių akmens amžiaus radinių kopijos suteikia unikalią galimybę prisiliesti prie to, ką sukūrė pirmykštis žmogus.
Antro aukšto salė „Lietuva iki valstybės susidarymo“ apima daugiau kaip tūkstančio metų laikotarpį jau po Kristaus gimimo. Žmonių buities, gyvensenos raida nuo I iki XIII amžiaus išdėstyta atskiromis temomis: mainai ir prekyba, žemdirbystė, metalurgija, ginkluotė, raitelis ir žirgas, verpimas ir audimas, keramika. Lietuvių tautos etninė istorija pristatoma per atskirų baltų genčių: lietuvių, jotvingių-sūduvių, aukštaičių, sėlių, žiemgalių, žemaičių, skalvių, kuršių – archeologinius radinius ir laidosenos papročių kaitą.
Naujasis arsenalas
Arsenalo g. 1, Vilnius
Ekspozicijos pradžia lankytoją tarsi nukelia į Vilniaus senienų muziejų (1855–1915), kurio pagrindu vėliau buvo įkurtas Lietuvos nacionalinis muziejus. Autentiški Senienų muziejaus eksponatai ir to meto vitrinos kuria vienintelę tokią Lietuvoje „muziejaus muziejuje“ atmosferą ir atgaivina Senienų muziejaus dvasią.
Kitoje salėje nuosekliai pristatoma Lietuvos istorija nuo valstybės susidarymo XIII amžiuje iki jos žlugimo 1795 metais, šios epochos visuomenės gyvenimo raida.
Antrame aukšte supažindinama su permainų kupinu XIX šimtmečiu: tai pasipriešinimo ir išsivadavimo kovų amžius, tautos formavimosi ir modernėjimo laikas, atvedęs į 1918 metų Vasario 16-ąją.
Kitose antro aukšto ekspozicijų salėse pristatoma lietuvių etninė kultūra – XVIII amžiaus – XX amžiaus pirmos pusės Lietuvos valstiečių tradicinė buitis, liaudies menas, tautiniai drabužiai, gyvenamojo namo patalpų interjerai ir UNESCO nematerialiuoju paveldu pripažinta kryždirbystė.
Gedimino pilies bokštas
Arsenalo g. 5, Vilnius
Kildamas siaurais bokšto laipteliais aukštas po aukšto lankytojas susipažins su Vilniaus pilių teritorijos raida, išvys baltų papuošalus ir svarbiausius karybos atributus.
Antrame aukšte įkurta interaktyvi ekspozicija „Laiko juostos vaizdai pro Gedimino pilies bokšto langus“ kviečia patirti kryžiuočių antpuolį, pamatyti, kaip miestas augo Renesanso laikotarpiu, ir palyginti šį vaizdą su Aukštutinės ir Žemutinės pilių panorama 1785 metais, kai jos jau buvo praradusios savo politinę svarbą. Ši kelionė – tarsi potyris, padedantis užčiuopti miesto kaitą, pradžioje pro langus žvelgiant iš bokšto, o vėliau – į bokštą, nuo XIV iki pat XXI amžiaus.
Trečiame aukšte lankytojai galės pajusti, ką reiškė stovėti Baltijos kelyje, vienoje iš įsimintiniausių manifestacijų, įvykusių 1989 metų vasarą, kai už laisvę nuo Vilniaus iki Talino rankomis susikibo beveik 2 milijonai žmonių.
Bokšto apžvalgos aikštelėje prieš akis lyg ant delno atsiveria Vilniaus panorama, o čia pat plazdanti Lietuvos vėliava primena, kad Gedimino bokštas – tai Vilniaus, o kartu ir visos Lietuvos simbolis.
Valdovų rūmai
Katedros a. 4, Vilnius
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose galima apžiūrėti nuolatines ekspozicijas ir parodas. Pasirinkti galite iš keturių maršrutų:
I MARŠRUTAS
Istorija, archeologija, architektūra
Šioje ekspozicijoje pristatomi trys svarbiausi chronologiniai vietovės ir rezidencijos raidos etapai: pilies periodas (teritorijos raida iki XV–XVI a. sandūros), rūmų periodas (XVI–XVII a.) bei jų sunaikinimas, nebūtis ir atkūrimas (XVII a. vid. – XXI a. pr.). Čia pamatysime išlikusius autentiškus įvairių laikotarpių mūrus ir gausius bei unikalius archeologinius radinius. Greta jų pristatoma iš viso pasaulio surinkta lituanistinė ikonografinė medžiaga, pateikiami tekstiniai komentarai, maketai, žemėlapiai ir kt.
II MARŠRUTAS
Atkurti istoriniai interjerai
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos stilistinę raidą vėlyvosios Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko epochose bei rūmų gyvenimo aplinką, patalpų istorinę paskirtį pristatančioje ekspozicijoje rodomi autentiški Europos rūmų interjerams būdingi baldai, gobelenai, paveikslai, žemėlapiai ir kitos vertybės. Čia susipažinsime su valdovų reprezentacinėmis ir tarnybinėmis erdvėmis, privačiais apartamentais, lobynu ir iždine, o pakilę į apžvalgos bokštą pamatysime kvapą gniaužiančių sostinės vaizdų.
III MARŠRUTAS
Ginkluotė, kasdienybė, muzika
Šį maršrutą sudaro trys ekspozicijos ir Renginių salė. Čia susipažinsime su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pilies ir rūmų įtvirtinimais bei ginkluotės kolekcija. Kita ekspozicija atskleidžia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pilies ir rūmų gyventojų kasdienybę. Joje sužinosime apie rūmų virtuvės struktūrą ir valgymo ypatumus. Greta pasimėgausime muzikinio paveldo ir muzikavimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose tradicijomis, jos kartais atgaivinamos maršruto pabaigoje esančioje Renginių salėje.
IV MARŠRUTAS
Muziejaus parodų centras
Modernus muziejaus nacionalinių ir tarptautinių Parodų centras – tai viena iš nedaugelio parodinių erdvių Lietuvoje, kuri atitinka visus saugumo, mikroklimato ir kitus reikalavimus, keliamus aukščiausio lygio parodoms. Šiose erdvėse bus nuolat eksponuojamos reikšmingos nacionalinės ir tarptautinės parodos.
Vilniaus Arkikatedra bazilika
Katedros a. 1, Vilnius
Ši šventovė – Lietuvos krikšto simbolis. Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika, pastatyta pačiame miesto centre, buvusios pagonių šventyklos vietoje, šalia gynybinės miesto pilies, pergyveno gražiausius ir dramatiškiausius Vilniaus ir visos Lietuvos istorijos įvykius.
Vilniaus arkikatedroje ilsisi visos Lietuvos ir jaunimo globėjo – Šv. Kazimiero – žemiškieji palaikai. Čia 1918–1925 m. vyskupavo pal. Jurgis Matulaitis. 1993 m. rugsėjo 4 d. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II-sis Vilniaus arkikatedroje malda pradėjo savo istorinę apaštalinę kelionę po Lietuvą.
Trumpa istorija
Dėl dažnų gaisrų, karų bei nepatvaraus po pamatais esančio grunto Vilniaus katedra buvo ne kartą perstatinėjama. Pastato svarba lėmė, kad rekonstrukcijoms vadovaudavo žymiausi užsienio ir vietiniai architektai bei menininkai. Šiandieninis pastatas yra klasicistinio stiliaus (architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius), tačiau jo mūruose slypi gotikos, renesanso, baroko pėdsakai.
Prie Vilniaus katedros stovi 57 m aukščio varpinės bokštas – vienas iš pagrindinių miesto simbolių, svarbi arkikatedros, Žemutinės ir Aukštutinės pilies komplekso dalis.
Varpinės istorija siekia XIII a. vidurį. Čia stovėjęs gynybinis bokštas XVI a. tapo varpine, XIX a. pradžioje jis įgavo dabartinę išvaizdą. Pastato viršuje laiką skaičiuoja seniausias miesto laikrodis, į Šv. Mišias kviečia varpų skambėjimas. Bokšto istoriją pristato interaktyvi ekspozicija. Nuo varpinės bokšto lankytojams atsiveria įspūdingi Vilniaus vaizdai.
Prezidentūra
S. Daukanto a. 3, Vilnius
Prezidento rūmai kasdieniame gyvenime dažnai yra vadinami Lietuvos Respublikos Prezidentūra, sutrumpintai – Prezidentūra. Prezidento rūmai pastatyti Simono Daukanto aikštėje, kuri šį pavadinimą gavo Simono Daukanto – Vilniaus universiteto auklėtinio, XIX amžiuje parašiusio pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba, – garbei.
Iš kurios pusės beateitumėte į Daukanto aikštę, siaura gatvelė staiga prasiplečia ir įsilieja į aikštę, kurioje dominuoja klasicistiniai XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios statiniai: buvę didikų namai ir dabartiniai Prezidento rūmai. Aikštės didingumą „sušildo“ barokiniai bokšteliai virš pastatų stogų.
Kiekvieną sekmadienį čia 12 val. vyksta iškilminga, 5–10 min. trukmės, vėliavų pakeitimo ceremonija. Joje dalyvauja ne tik šiuolaikinėmis paradinėmis uniformomis, bet ir viduramžių šarvais vilkintys Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai. Kariai, dėvintys atkurtą XIV amžiaus LDK kunigaikščio Algirdo epochos valdovų rūmų sargybinių uniformą, neša žinią apie tai, kad nūdienos Lietuvos kariuomenė yra garbingos savo šalies istorijos sargai, tūkstantmetės šalies istorijos dalis.
Nemokamos ekskursijos po Prezidento rūmus organizuojamos šeštadieniais (lietuvių kalba) nuo 10 iki 15 val. ir sekmadieniais (lietuvių ir anglų kalbomis) nuo 10 iki 15 val., būtina išankstinė registracija. Užsakymas galioja tik sulaukus patvirtinimo.
Singatarų namai
Pilies g. 26, Vilnius
Signatarų namuose klasikinėmis ir naujomis technologinėmis priemonėmis pristatomas Lietuvos kelias į valstybingumą nuo XIX amžiaus antros pusės iki lemtingojo Vasario 16-osios Akto pasirašymo.
Ekspozicijoje natūraliai atsiskleidžia dvidešimties Vasario 16-osios Aktą pasirašiusių signatarų asmenybės, jų gyvenimo istorijos. Šis pasakojimas – tai ne tiek siekis supažindinti su mūsų prosenelių karta, kiek bandymas ją suprasti užduodant klausimus sau pačiam: ar mes juos pažįstame, ar jų puoselėtos idėjos ir vertybės mums yra savos, ką mums reiškia laisvė, valstybė?
Ekspozicijoje plačiai panaudotos ne tik multimedijos priemonės: videoprojekcijos, vaizdo ir garso įrašai, interaktyvūs informaciniai terminalai, papildytos realybės projekcijos, bet ir gausu autentiškų, originalių eksponatų, asmeninių signatarų daiktų. Didžioji jų dalis yra iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių. Vertingą memorialinį palikimą muziejui dovanojo ar ilgam laikui paskolino Vasario 16-osios Akto signatarų artimieji.
Marijos ir Jurgio Šlapelių namas
Pilies g. 40, Vilnius
Keturiasdešimtuoju numeriu pažymėtas Pilies gatvės namas, į kurį Marijos ir Jurgio Šlapelių šeima iš Saracėnų gatvės atsikraustė 1926 m., turi seną savo gyvenimo istoriją. Rašant ar kalbant apie Jurgį Šlapelį dažniausiai yra pasitelkiami žodžiai – kalbininkas, pedagogas, žodynų sudarytojas, leidėjas, vertėjas, kultūros ir visuomenės veikėjas. Šlapelis nuo ankstyvos jaunystės kovojo dėl lietuvių teisių iš pradžių carinės Rusijos, o vėliau lenkų okupuotame Vilniuje.
Ypatingai reikšmingos ir vaisingos buvo jo pastangos sulenkėjusiame Vilniuje ir Vilniaus krašte išlaikyti, puoselėti ir gryninti lietuvių kalbą. Reikalingiausių žodynų bei vadovėlių rengimas ir leidyba, grožinės literatūros vertimai, visuomeninis darbas įvairiose organizacijose ir draugijose, pedagoginė veikla ir nuolatinis triūsas auginant lietuvių kalbą – dešimtys tūkstančių kortelėse užrašytų žodžių, begalės pavyzdžių iš įvairiausių Lietuvos vietovių… Universitete filologijos nestudijavęs Šlapelis į lietuvių kalbą savarankiškai gilinosi visą gyvenimą, o būdamas apdovanotas ypatinga kalbine klausa ir pajauta, tapo autoritetu didžiausiems savo meto kalbininkams.
Kiekvienas bent kiek besidomintis lietuvių muzikos istorija žino, kad Marija Piaseckaitė-Šlapelienė yra pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pirmoji atlikėja. Kitą vaidmenį, labai svarbų visai lietuvių kultūros istorijai, ši moteris atliko daugiau negu 40 metų. Marija Piaseckaitė-Šlapelienė – pirmoji knygininkė moteris, kurios knygynas Vilniuje buvo lietuvybės bastionas visų penkių okupacijų metais. Kviečiame aplankyti muziejų – namus, kuriuose puoselėjamas atminimas ir ekskursijų metu perteikiamos čia gyvenusių asmenybių vertybės ir nuveikti darbai bei indėlis lietuvybės išlikimui.
Chodkevičių rūmai
Didžioji g. 4, Vilnius
Rūmai, menantys XVI amžių. Dar po trijų amžių rekonstruoti, Chodkevičių rūmai tapo vienu didžiausių, puošniausių ir stilingiausių vėlyvojo klasicizmo ansamblių Lietuvoje. Daugiau nei tris šimtmečius juose gyveno didikų Chodkevičių kartos, vėliau, kai rūmai buvo perduoti Vilniaus universitetui, čia kūrėsi profesoriai, šiandien veikia Vilniaus paveikslų galerija. Reprezentacinį vidinį kiemą supa keturi rūmų korpusai. Kiemo viduryje tarsi jauti anų amžių dvasią – jis liko beveik nepasikeitęs.
Pacų rūmai
Šv. Jonų g. 3, Vilnius
Pacų rūmai – tai dviejų aukštų pastatas su vidiniu kiemu. Fasade vėlyvojo baroko stiliaus skulptūrinės puošybos elementų neišliko. Rūmai įrengti XVII a. pab. – XVIII a. pr. Salės dekoruotos iliuzionistinės barokinės tapybos stiliumi, naudoti ginkluotės motyvai.
Šiuo metu čia įsikūrusi Lenkijos Respublikos ambasada.
Vilniaus rotušė
Didžioji g. 31, Vilnius
Šiandien Rotušė – sostinės politinį ir visuomeninį gyvenimą reprezentuojanti įstaiga, kurioje vyksta aktyvi tarptautinė, kultūrinė ir bendruomeninė veikla. Nuo Rotušės portiko į vilniečius kreipėsi Lietuvoje viešėję garbingi svečiai – JAV prezidentas Gorge‘as W. Bushas (2002) ir Didžiosios Britanijos karalienė Elzbieta II (2006).
Gražiausia rotušės dalis – galingas šešių dorėninių kolonų portikas su trikampiu frontonu. Viduje išlikusios keturios salės, taip pat gotikiniai rūsiai. Pietinėje pastato pusėje – įėjimas į restoraną, kurio interjere yra freskos, menančios L. Gucevičiaus laikus.
Vilniaus gynybinės sienos bastėja
Bokšto g. 20, Vilnius
Vilniaus gynybinės sienos bastėjos muziejus pasakoja Vilniaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybos ir ginkluotės istoriją.
Čia galima pamatyti ne tik pirmuosius parakinius šaunamuosius ginklus, bet ir išsamiai susipažinti su artilerine Lietuvos praeitimi: nuo pirmųjų artilerinių ginklų, tokių kaip bombardos ir mortyros, iki XVII–XVIII amžiaus mobilių ir funkcionalių patrankų rūšių.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karybos istorija įvairi ir gausi istorinių įdomybių, kurios vienaip ar kitaip atsispindi ir bastėjoje įrengtoje ekspozicijoje: sparnais pasidabinę kavaleristai husarai; pirmojo Europoje vadovėlio apie artileriją autorius Kazimieras Simonavičius, kurio mintys ir idėjos, siejamos net su daugiapakopėmis kosminėmis raketomis, pralenkė jo gyventą laikmetį; Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdas ant karių krūtinšarvių.
Aušros vartai
Aušros Vartų g. 14, Vilnius
Aušros vartai – statinys Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, vienas svarbiausių istorinių, kultūrinių ir religinių monumentų Vilniuje, pasaulietinio ir religinio turizmo objektas, istorijos ir architektūros paminklas. Tai vieninteliai išlikę Vilniaus gynybinės sienos vartai.
Aušros vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomas Šv. Mergelės Marijos paveikslas, kuris krikščionių garbinamas kaip stebuklingas.
Lietuvos nacionaline filharmonija
Aušros Vartų g. 5, Vilnius
1892 m. Miesto dūmos sudaryta komisija pirklių namuose nutarė įrengti patalpas miesto teatrui. Teatro projektą parengė tuometinis Vilniaus miesto architektas Konstantinas Korojedovas. 1899–1902 m. pagal jo brėžinius buvo pastatytas keturių aukštų pastatas su didele koncertų sale.
Rūmai yra T raidės plano. Fasado centre 3-4 aukštuose yra portikas, pastato kampuose – siauri rizolitai. Priekinėje fasado dalyje žiojėja dvi aukštos vartų arkos, iš kurių viena šiuo metu veda į šoninę gatvelę.
Lietuvos nacionalinė filharmonija organizuoja bei koordinuoja profesionalaus muzikos meno kūrimą ir pristatymą: įvairius muzikos meno renginius – simfoninius, kamerinius, džiazo koncertus, sekmadieninių koncertų ciklą visai šeimai, kompozitorių autorinius vakarus ir atlikėjų rečitalius, teminius koncertų ciklus, gastroles ne vien Lietuvoje, bet ir už jos ribų. LNF vykdo švietimo programas, sudaro sąlygas pripažintiems ir jauniems Lietuvos bei pasaulio muzikos atlikėjams, kolektyvams dalyvauti LNF kūrybinėje veikloje. Puoselėdama nacionalinį repertuarą, LNF rengia nemažai koncertų, kuriuose skamba Lietuvos autorių kūryba, naujų kūrinių premjeros.
Vilniaus Choralinė sinagoga
Pylimo g. 39, Vilnius
Vilniaus choralinė sinagoga arba Taharot Hakodeš sinagoga – vienintelė išlikusi iš 105–110 Vilniaus sinagogų ir judėjų maldos namų.
Pastatas yra mauritaniško stiliaus, pastatytas pagal reforminį judaizmo Vokietijos sinagogų pavyzdį. Sinagoga yra dviejų aukštų. Pirmajame aukšte yra vyrų skyrius, o antrajame – moterų skyrius ir patalpa chorui. Fasade yra įrašas hebrajų kalba: „Maldos namai – šventenybė visoms tautoms“. Virš sinagogos frontono yra atvaizduotos lentelės su dešimt Dievo įsakymų.
Sinagogos pastatas restauruotas.
Tiškevičių rūmai
Pylimo g. 26, Vilnius
Šaltiniai rodo, kad šioje vietoje dar XV a. būta mūrinio pastato.
XVIII a. pab. didikų Karpių užsakymu esminės rekonstrukcijos projektą paruošė Laurynas Stuoka-Gucevičius. Netrukus sklypą ir pastatus perėmė Tiškevičiai. Jų užsakymu 1840 m. architektas Tomas Tyšeckis parengė dar vienos rekonstrukcijos projektą. 1944–1991 m. čia veikė Vilniaus J. Bartašiūno specialioji vidurinė vadovaujančių darbuotojų rengimo mokykla, o 1991–1997 m. – Vilniaus aukštesnioji teisės mokykla.
Šiuo metu čia įsikūręs Vilniaus Gedimino technikos universitetas.
Mažieji Radvilų rūmai
Vilniaus g. 41, Vilnius
Manoma, kad rūmus projektavo šiaurės Italijos šveicarų ir italų architektas Konstantinas Tenkala (XVII a. I p.-1646). Šį architektūros paminklą imta tyrinėti 1981 metais. Nustatyta, kad po 1748 m. gaisro (remonto darbus atliko architektas Pjetro de Rosis) pastatas priklausė Radviloms, tačiau ankstesnieji jo savininkai nežinomi. Archeologinių tyrimų metu surasta koklių su Zaleckių, Tyzenhauzų, Radvilų, dekoratyvinė lėkštė su Naruševičių herbais. Po rūmais išlikę keturių gotikinių pastatų rūsiai, jų aptikta ir kieme prie buvusių vartų. Rūmų kapitelinėse sienose rasta gotikos laikotarpio mūro likučių, langų, durų angokraščių, skliautų, grindų, krosnių, židinių bei tvorų ir vartų mūro liekanų.
Dabar čia įsikūręs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.
Radvilų rūmai
Vilniaus g. 24, Vilnius
XVII a. viduryje Radvilų rūmai buvo vieni gražiausių Vilniuje. Jais žmonės džiaugėsi neilgai. XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios karai bei gaisrai juos smarkiai nuniokojo. XIX a. pradžioje tuometinis rūmų savininkas Dominykas Radvila (1786–1813) apleistus, negyvenamus rūmus perleido Vilniaus labdarių draugijai, kuri čia tvarkėsi iki 1940 metų. Šeimininkaujant labdariams, sunykę rūmų korpusai buvo nugriauti ar iš pagrindų perstatyti.
1967 m. Radvilų rezidentiniuose rūmuose pradėti restauravimo darbai. Tuomet buvo likę tik 2 rūmų korpusai (šiaurinis ir rytinis) ir vienas – šiaurinis – paviljonas. 1984 m. buvo atstatytas ir antras – vakarinis – paviljonas.
1990 m. restauruotoje Radvilų rūmų dalyje įkurtas Lietuvos dailės muziejaus padalinys. Viena rūmų salė buvo paskirta Radviloms ir pavadinta Radvilų sale. Joje galima išsamiau susipažinti su garsia Radvilų gimine ir iškiliausiais jos atstovais.
